Kai kelias tampa mūšio lauku: kodėl lietuviai vairuotojai prarado žmogiškumą?

Rytinis eismas Vilniuje. Šviesoforas užsidega raudonai, bet pilkas BMW vis tiek lekia per sankryžą. Už jo – eilė automobilių, kurių vairuotojai spaudžia signalus, rodo nepadorius gestus, šaukia pro langus. Įprasta diena Lietuvos keliuose, kur kadaise buvusi pagarba vienas kitam virto nuolatine kova dėl kiekvieno metro asfalto.

Tie, kas atsimena vairavimą Lietuvoje prieš 15-20 metų, pastebi dramatiškus pokyčius. Tuomet dar buvo įprasta praleisti pėsčiuosius, pamojuoti padėkojant už suteiktą pirmenybę, įsileisti automobilius iš šalutinių gatvių. Šiandien tokie gestai tapo retenybe, o juos pakeičiantys vairuotojai dažnai sulaukia piktų signalų iš galo.

„Kai grįžtu iš Vokietijos, jaučiuosi lyg patekčiau į kitą planetą”, – pasakoja Kaunas-Berlynas maršrutu kursuojantis tolimųjų reisų vairuotojas Mindaugas. „Ten niekas nesignalizuoja, jei sekundę užtrunki pajudėti nuo šviesoforo. Čia – iškart koncertas. Ten praleidi automobilį, kad jis galėtų persirikiuoti – tau padėkoja. Čia – galvoja, kad esi kvailys.”

Vokietija: kitas pasaulis už 1000 kilometrų

Vokietijos keliuose vyrauja taisyklė, kurios Lietuvoje beveik nelikę – kitų eismo dalyvių gerbimas. Autobanuose automobiliai drausmingai laikosi dešinės, užleidžia kairę greitesniems. Miestuose vairuotojai kantriai laukia, kol pėstieji pereis gatvę, net jei šie eina lėtai. Dviratininkai – ne priešai, o lygiateisiai eismo dalyviai.

„Pirmą kartą Miunchene pamačiau, kaip visa automobilių eilė sustojo praleisti dviratininką, kuris norėjo pasisukti į kairę. Lietuvoje tokį būtų apvažiavę, apsignalizavę ir dar per langą aprėkę”, – dalijasi patirtimi neseniai iš Vokietijos grįžusi Gabija.

Kodėl mes tokie tapome?

Psichologai aiškina, kad agresyvus vairavimas – visuomenės streso atspindys. Nuolatinė skuba, finansiniai rūpesčiai, socialinė įtampa – visa tai išsilieja keliuose. Automobilis tampa ne transporto priemone, o galios demonstravimo įrankiu. Brangesnis automobilis suteikia iliuziją, kad turi daugiau teisių kelyje.

„Lietuvoje vairavimas tapo savotiška socialine konkurencija. Kas ką aplenkė, kas kam neužleido kelio – tarsi nuolatinės varžybos, kuriose nėra nugalėtojų, tik pralaimėtojai”, – sako psichologė dr. Rūta.

Kasdienės situacijos, kurios atskleidžia mūsų dugną

• Eilių formavimasis: Vokietijoje vairuotojai iš anksto formuoja eiles, Lietuvoje – lekia iki pat kliūties ir tada bando įsigrūsti.
• Avariniai signalai: Vokietijoje – padėka, Lietuvoje – beveik visada agresijos išraiška.
• Pėsčiųjų perėjos: Vokietijoje automobilis sustoja matydamas artėjantį pėsčiąjį, Lietuvoje – tik tada, kai pėstysis jau žengia į perėją.
• Greičio ribojimai: Vokietijoje gerbiami net tuščiame kelyje, Lietuvoje – ignoruojami, jei nėra kamerų.

Ar galima tai pakeisti?

Kultūros pokyčiai vyksta lėtai, bet jie įmanomi. Norvegija per kelias dešimtis metų iš agresyvių vairuotojų šalies tapo pavyzdžiu, kaip galima sukurti saugią ir pagarbią eismo kultūrą. Tam reikėjo ne tik griežtesnių bausmių, bet ir visuomenės švietimo, socialinės reklamos, pavyzdžio iš viršaus.

Kiekvienas iš mūsų gali pradėti nuo savęs. Praleisti automobilį iš šalutinės gatvės. Pamojuoti padėkojant. Nesignalizuoti, jei kas nors užtrunka sekundę ilgiau. Parodyti, kad kelias – ne kovos arena, o vieta, kur visi norime saugiai pasiekti savo tikslą.

Galbūt tada, po kelerių metų, grįžę iš Vokietijos nejausime, kad patekome į kitą – žiauresnę ir agresyvesnę – planetą. Galbūt pajusime, kad grįžome į namus, kur žmonės vis dar moka būti žmonėmis. Net ir sėdėdami už vairo.