Variklio remonto paprastumas – viena pagrindinių vidaus degimo variklio charakteristikų, į kurią orientuojasi daugelis vairuotojų rinkdamiesi automobilį. Tačiau praktika rodo, kad gamintojai nustojo tai akcentuoti ir vis dažniau gamina „vienkartinius” variklius. Toks didelių kompanijų požiūris kelia daugybę klausimų – išsiaiškinkime, kodėl šiuolaikiniai varikliai tapo neremontuojami.
Tendencija didinti variklių efektyvumą stebima jau seniai. Ji susijusi su dviem pagrindinėmis priežastimis, pirmoji – ekologinių normų griežtėjimas. Gamintojams vis sunkiau tilpti į reglamentą, todėl jie priversti skaičiuoti kiekvieną taršos gramą. Antroji priežastis – aukšta degalų kaina daugumoje išsivysčiusios ekonomikos šalių. Čia svarbų vaidmenį vaidina finansinis aspektas, dėl kurio aukšto efektyvumo varikliai yra pakankamai naudingi, nes sunaudoja mažiau kuro.
Pagrindinę įtaką variklio remontui daro cilindrų blokas. Anksčiau buvo gaminami varikliai, kurie numatė plačias ištekinimo galimybes. Susidėvėjus cilindro sienelėms, pakakdavo kreiptis į servisą, kur jas atstatydavo arba kitaip tariant atrestauruodavo. Tinkamai atlikus visas procedūras, tai leisdavo pasiekti beveik „gamyklinį” rezultatą. Vėliau darbą buvo galima pakartoti, ir daugelis variklių leisdavo tai daryti kelis kartus.
Efektyvumui didinti praktiškai visi automobilių gamintojai pradėjo gaminti variklius su aliumininiais blokais. Jie žymiai lengvesni už ketinius ir pasižymi geresniu šilumos laidumu, bet žymiai sumažina agregato remonto galimybes. Aliumininiai blokai be įvorių apskritai laikomi „vienkartiniais”. Varikliai turi dangą ant cilindrų sienelių, kuri laikui bėgant susidėvi, o to suremontuoti nėra kaip. Meistrai išmoko į aliumininius blokus įstatyti įvores, bet ši procedūra leidžia tik iš dalies grąžinti variklio resursą. Žinoma nemažai atvejų, kai jau po nedidelės ridos įvorė „nuslinkdavo”, deformuodavosi arba kildavo kitų problemų.
Aliumininiai blokai ne geriausiai pasirodė praktiškumo požiūriu, ypač sudėtingomis eksploatavimo sąlygomis. Būtent todėl daugelis gamintojų pradėjo ieškoti kompromiso, ir jis buvo įgyvendintas ketinių įvorių pavidalu. Šis sprendimas iš tikrųjų leido padaryti variklius ilgaamžiškesnius dėl dviejų metalų derinio. Pagrindinė bloko dalis vis dar gaminama iš lengvo aliuminio, o darbinė zona (cilindrų sienelės) gaminama iš ketaus.
Tačiau net gamyklinės įvorės neleido visiškai išspręsti problemos. Daugelyje variklių jos, nors ir numato ištekinimo ir remonto stūmoklių įstatymo galimybę, bet tik tuo atveju, jei pažeidimai nėra tokie reikšmingi. Esant tam tikram defektų gyliui, ištekinimas jau neįmanomas, todėl įvores tenka keisti naujomis. Pasiekti gamyklinę kokybę autoserviso sąlygomis praktiškai neįmanoma, todėl vėl kyla variklio gedimo rizika. Būtent todėl daugelis autoservisų suteikia labai ribotą garantiją kapitaliniam remontui.
Taip ar kitaip, net kokybiškiausias remontas neleidžia grąžinti blokui 100% jo pradinio resurso. Tuo pačiu metu šiuolaikinių variklių konstrukcijoje yra daug kitų elementų, nenumatančių remonto darbų.
Neretai variklį paprasčiau ir pigiau tiesiog pakeisti.
Sunku paneigti, kad automobilių gamintojai suinteresuoti ribotu automobilių variklių resursu. Čia jiems tenka rasti optimalius sprendimus, kurių dėka varikliai bus pakankamai patikimi, bet tilps į ekologines normas ir užtikrins stabilų pelną po pardavimo aptarnavime. Deja, toks požiūris stebimas ne tik automobilių pramonėje, bet daugelyje kitų sričių, todėl technika tapo mažiau ilgaamžė.
Lyginant šiuolaikinius variklius su tais, kurie buvo gaminami prieš kelis dešimtmečius, juos tikrai galima pavadinti neremontuojamais. Bet vartojimo amžiuje tai tapo norma – daugeliui vairuotojų, ypač šalyse su labai aukštu gyvenimo lygiu, paprasčiau pakeisti variklį komplekte arba nusipirkti naują automobilį nei remontuoti seną. Būtent į šią auditoriją orientuojasi dideli automobilių gamintojai, nes ji leidžia uždirbti.
Parašyta teisybė – varikliai po ~ 2010 metų vietoj ketaus tapo aliuminio blokais. Maža to, sumažėjo kūbatūra o galingumas išspaudžiamas primontuojant oro turbiną.
Pirkėjai ploja rankomis: už.pigesnę kainą gauna lengvesnį, pigesnį, bet ne silpnesnį variklį. O kad jo resursas kekiskart trumpesnis – mažai kas žino ir mažai kam rūpi.
Nes perkantieji naujus automobilius vakariečiai
jau po kelerių metų ras lėšų pasikeisti mašiną į naują automobilį. Per tuos kelerius metus mašina bus nuriedėjusi iki ~150 000 km, o tiek aliuminio blokas tikrai atlaikys.
Štai ką darys biednesni naudotų automobilių pirkėjai – kitas klausimas. Bet tai jau ne gamintojų ir ne turtingų vakariečių problema, į kuriuos orientuota automobilių pramonė.