Negrįžimo taškas skrydžio metu: ką tai reiškia ir kodėl tai labai svarbu?

Panašiai kaip ilgos kelionės automobiliu metu, kai nuvažiavus tam tikrą atstumą grįžti į pradinį tašką tampa brangiau ir užtrunka ilgiau nei tęsti kelionę iki kito degalų papildymo punkto, aviacijos pasaulyje egzistuoja panaši koncepcija – negrįžimo taškas (PNR). Tai kritinis skrydžio momentas, kai, atsižvelgiant į orlaivio greitį, vėjo stiprumą ir kryptį bei degalų sąnaudas, grįžtant į išvykimo oro uostą reikės daugiau degalų nei tęsiant skrydį iki suplanuotos paskirties vietos. Nors PNR nėra tokia informacija, kurią pilotai paprastai laiko privaloma keleiviams, šio principo supratimas gali būti labai naudingas.

Negrįžimo taško apskaičiavimas yra sudėtinga, bet itin svarbi užduotis, kurią pilotai ir skrydžių vadovai atlieka dar prieš pakilimą. Tam jie naudoja daug duomenų: informaciją apie orlaivio skrydžio charakteristikas, didelio aukščio vėjo prognozes ir reikalingą degalų kiekį visam maršrutui. Tačiau šie skaičiavimai nėra statiški – jie nuolat atnaujinami skrydžio metu, nes sąlygos ore gali keistis. Svarbu suprasti, kad, skirtingai nei kariniai orlaiviai, komerciniai lėktuvai neturi galimybės papildyti degalų ore. Negrįžimo taškas yra glaudžiai susijęs su kitu svarbiu rodikliu – lygiaverčiu laiko tašku (ETP), dar vadinamu kritiniu tašku. Nors šie du taškai apskaičiuojami atskirai, kartu jie suteikia skrydžio įgulai išsamų vaizdą apie galimus variantus nenumatytų aplinkybių atveju.

Esminis skirtumas yra tas, kad negrįžimo taškas nustatomas pagal degalų lygį. Jis žymi momentą, kai orlaivis nebeturi pakankamai degalų, kad galėtų grįžti į išvykimo oro uostą ir vis tiek nusileisti neviršydamas teisiškai privalomų atsargų. Tarptautiniai aviacijos reglamentai griežtai nustato privalomą degalų rezervą, kurį orlaivis turi turėti, kad galėtų saugiai nusileisti net nenumatytomis aplinkybėmis arba prireikus nukrypti nuo kurso.

Tuo tarpu vienodo laiko taškas apskaičiuojamas pagal atstumą laike – tai maršruto momentas, nuo kurio skrydžio trukmė iki dviejų skirtingų oro uostų (pavyzdžiui, išvykimo oro uosto ir galimo atsarginio oro uosto priekyje) yra vienoda. Praktiškai negrįžimo taškas nubrėžia ribą, kai grįžimas nebėra įmanomas, o vienodo laiko taškas nurodo, kurį iš atsarginių oro uostų greičiausiai galima pasiekti iš dabartinės padėties. Naudodami šiuos rodiklius kartu, pilotai gali priimti pagrįstą sprendimą: ar išmintingiau skristi į arčiau esantį oro uostą priekyje, ar vis dar įmanoma grįžti į tą, per kurį jie jau praskrido.

Kas nutinka peržengus negrįžimo tašką?

Negrįžimo taško kirtimas nereiškia, kad lėktuvas įstrigo ore be jokių alternatyvų. Tai tiesiog reiškia, kad užuot svarstę užnugaryje esančius oro uostus, pilotai ir skrydžių vadovai nukreipia dėmesį į oro uostus, esančius priešais juos trasoje. Šie oro uostai turi atitikti itin griežtus kriterijus: pakankamą kilimo ir tūpimo tako ilgį, palankias oro sąlygas ir reikiamos antžeminės pagalbos prieinamumą.

Čia ir prasideda ETOPS, arba patobulintų skrydžių operacijų, koncepcija. ETOPS yra dviejų variklių orlaivių sertifikatas, leidžiantis jiems skristi maršrutais be tarpinių atsarginių oro uostų tokiu atstumu, kuris paprastai nebūtų leidžiamas orlaiviams be tokio sertifikato. Tai užtikrina, kad net ir vandenyno viduryje ETOPS sertifikuotas orlaivis visada galės pasiekti atsarginį aerodromą per nustatytą laiką. Ši technologija leidžia saugiai kirsti didžiulius vandens plotus, žinant, kad net ir sugedus vienam varikliui egzistuoja alternatyva nusileisti.

Retais atvejais keleivių statusas ar orlaivio gabenamo krovinio tipas gali pakeisti situaciją. Kartais keleiviai ar krovinys gali lemti politinį nepriimtinumą nusileisti bet kur kitur, išskyrus išvykimo ar paskirties oro uostą. Tokiose situacijose įgula ir skrydžių vadovai gali pasirinkti alternatyvius oro uostus, tačiau net ir tada saugumas visada išlieka svarbiausiu prioritetu. Jokie kiti veiksniai negali kelti pavojaus orlaivio keleivių gyvybei ir sveikatai.