Davos forumas: mažų šalių ir mokslo galimybės be iliuzijų

Prisiminkime situacijas, kai itin karštomis vasaromis Lietuvą užklumpa ekstremalios sausros, naikinančios ūkininkų derlių. Tada jau valstybiniu lygmeniu kyla diskusijos, kaip reaguoti. Ieškoma sprendimų. Tuo tarpu kartą per metus už kelių tūkstančių kilometrų, Pasaulio ekonomikos forume, kuris labiau žinomas kaip Davoso forumas, susitinkama ne tik diskutuoti, bet ir nubrėžti kryptis: apie klimatą, maisto saugumą, technologijas ir susitarimus. Tai, kas po kelerių metų taps realybe ir Lietuvoje, nepriklausomai nuo to, ar tam būsime pasiruošę. Skirtumas paprastas: vienur bandoma reaguoti, kitur – numatyti.

Rytoj Vilniuje vyks Lietuvos ekonomikos konferencija, pristatoma kaip „Lietuvos Davosas“. Tai erdvė, kur susitinka šalies verslo ir politikos sprendimų priėmėjai. Tačiau verta paklausti: kiek nacionalinės diskusijos susijusios su tuo, kas jau vyksta pasauliniu lygiu? O gal vis dar kalbamės apie pasekmes, kai priežastys jau seniai aptartos kitur?

Apie tai kalba Paulo Pereira, šiemet Davoso forume Mykolo Romerio universitetui (MRU) atstovavęs profesorius. MRU Aplinkos valdymo tyrimų laboratorijos vadovas, mokslininkas, tyrinėjantis dirvožemio degradaciją, klimato kaitą, gaisrų poveikį ekosistemoms ir žmogaus veiklos padarinius aplinkai. Jo veikla driekiasi nuo lauko tyrimų iki tarptautinių mokslo tinklų, o Davosas tapo vieta, kur apjungiamos žinios ir realūs sprendimai. Mokslininko patirtis leidžia pažvelgti be iliuzijų: kur iš tikrųjų gimsta sprendimai, kokį vaidmenį juose turi mokslas ir kodėl mažos šalys dažnai lieka paraštėse.

Nuoseklus darbas turi prasmę 

„Tai buvo mano karjeros etapas, žymintis daugelio metų darbą“, – dalijasi prof. dr. P. Pereira, kuris buvo pakviestas į Mokslo namus – Davoso forumo erdvę, kurioje susitinka mokslininkai, politikai ir verslo atstovai tam, kad idėjos virstų sprendimais.

Kvietimas į Pasaulio ekonomikos fourumą prof. dr. P. Pereira nebuvo atsitiktinis. Jo nuomone, tai – nuoseklaus darbo rezultatas, paremtas paprasta, bet reiklia laikysena: „nepalikti nieko atsargai“. Didžiausią įspūdį mokslininkui paliko ne pats renginys, o žmonės: „Nustebino, kiek daug yra norinčių įgyvendinti idėjas ir mesti iššūkį nusistovėjusiai tvarkai.“

Ir vis dėlto Davosas nėra vieta, kur mokslas diktuoja kryptį. Priešingai, anot profesoriaus, čia susikerta skirtingi tempai. Jis dalinasi, kad moksle viskas grindžiama tikrinimu, abejojimu, nuolatiniu tobulinimu, tuo tarpu politikoje ir versle reikia aiškių atsakymų čia ir dabar: „Visuomenė neturi laiko laukti, o mokslas retai duoda galutinį atsakymą be neapibrėžtumų.“ Ši įtampa ypač ryški globalių krizių kontekste: karo, klimato kaitos, biologinės įvairovės nykimo, dirbtinio intelekto plėtros. Būtent tokiose situacijose išryškėja mokslo vaidmuo: „Kai visuomenei trūksta atsakymų, mokslas lieka paskutinis ramstis.“ Tai ne deklaracija, o patirtis po COVID-19. Ir vis dėlto net būdamas tuo „ramščiu“, mokslas dažnai lieka greta sprendimų, o ne jų centre.

Maža šalis dideliame pokalbyje

Davoso forumas, anot mokslininko, labai aiškiai parodo vieną dalyką: pasaulis nėra lygus. „Mažos šalys šiame etape yra labai menki žaidėjai“, – nuogastauja prof. P. Pereira. Trūksta ne tik resursų ar įtakos. Kartais – net elementaraus žinomumo. Profesorius dalinasi, kad kai kurie sutiktieji Davoso forume net nežinojo, kur yra Lietuva. Tad portugalų kilmės mokslininkui, kuris jau 17 m. gyvena ir dirba mūsų šalyje, teko prisiimti ir savotišką ambasadoriaus vaidmenį – pasakoti apie Lietuvą ir jos potencialą. Tokios detalės atskleidžia realų kontekstą: globaliame sprendimų lauke matomi tie, kurie dalyvauja nuosekliai ir turi svorį. Todėl profesorius pabrėžia būtinybę išnaudoti globalias galimybes:

 „Lietuvos verslas, mokslas ir visuomenė turėtų aktyviau dalyvauti Davose. Tik tada suprasime, kas tai iš tikrųjų yra.“

Ši mintis gana aktuali ir „Lietuvos Davosui“. Nacionalinės diskusijos svarbios: jos leidžia susikalbėti šalies viduje. Tuo tarpu globaliame lygmenyje formuojasi kryptys, kurios vėliau neišvengiamai pasiekia kiekvieną šalį, nepriklausomai nuo to, ar ji dalyvavo. Kitaip tariant, jei neprisidedi, kai kuriami sprendimai, tenka juos tik įgyvendinti.

Mokslas kaip laikysena

Prof. P. Pereira nėra tipinis viešumo siekiantis akademikas. Jis pats sako vengiantis efektingų kalbų, tačiau jo pozicija paprasta – „aš esu MRU“. Tai ne apie reprezentaciją, o apie tapatybę: universitetas jam yra veikimo būdas. Tą patį galima pasakyti ir apie jo santykį su mokslu: „Smalsumas man yra pagrindas. Aš žinau, kur esu, kur einu ir kaip mano tyrimai prisideda prie geresnio pasaulio.“

Ši laikysena šiandien tampa ypač svarbi. Iš mokslo tikimasi greitų atsakymų, nors jo prigimtis – kelti klausimus. Ir vis dėlto būtent mokslas tampa pagrindine stotele, kai pasaulis nebežino, ką daryti. Todėl, kalbant apie Lietuvą, gal svarbiausias klausimas nėra, apie ką diskutuosime. Svarbiausias klausimas – ar esame pasirengę ne tik reaguoti į pokyčius, bet ir būti tarp tų, kurie juos numato.

Tekstą parengė MRU mokslo komunikatorė Laura Stankūnė

Nuotrauka: asmeninis profesoriaus archyvas