Kovo 10 d. sukako 150 metų, kai gimė žymus tarpukario Lietuvos inžinierius ir architektas Edmundas Alfonsas Frykas (1876–1944), suprojektavęs daugybę įvairios paskirties pastatų, tarp jų – ir Kauno valstybinės filharmonijos. Pastatas laikomas vienu stambiausių ir prestižiškiausių jo architektūros pavyzdžių. Šia proga Kauno valstybinė filharmonija (Kauno filharmonija) pakvietė lankytojus į pirmąsias specialias ekskursijas, supažindinančias su E. A. Fryko kūrybiniu palikimu ir asmenybe.
Talentą paveldėjęs iš tėvo, taip pat architekto ir inžinieriaus Edmundo Emilijono Fryko, kaunietis E. A. Frykas netruko tapti vienu produktyviausių savo laikmečio architektų, kuriam buvo patikėtas svarbių valstybinių objektų projektavimas. Laikinojoje sostinėje 1925 m. buvo pradėti statyti rūmai (dabartinė Kauno filharmonija) kaip vienas pirmųjų Lietuvos valstybės institucijoms skirtų reprezentacinio stiliaus pastatų. Vieta jiems parinkta neatsitiktinė – E. Ožeškienės, K. Donelaičio ir L. Sapiegos gatvių sankirta, kur aplink kūrėsi šaliai reikšmingi objektai, kaip Lietuvos banko rūmai, o senesniais laikais čia buvo administracinis miesto centras.
Išskirtinis Kauno filharmonijos pastatas geriausiai atspindi architekto E. A. Fryko kūrybinį braižą. Jame meistriškai suderintas istorizmo ir neoklasicizmo monumentalumas, art deco elegancija ir subtilūs tautinio stiliaus motyvai, kurie ekskursijos dalyviams leido gyvai pajusti tarpukario Kauno aukso amžiaus dvasią. Po 2005–2008 m. rekonstrukcijos darbų pastatas suspindo pirminėmis savo spalvomis ir ano laikmečio prabanga.
Unikali ir pastato, skaičiuojančio kone 100 gyvavimo metų, istorija. 1929 m. pastatytuose valstybiniuose rūmuose įsikūrė Teisingumo ministerija ir Vyriausiasis tribunolas, taip pat įvairios teisminės tarnybos, o pastato fasadą virš kolonados papuošė užrašas auksuotomis raidėmis lotynų kalba „Justitia est fundamentum regnorum“ (liet. Teisingumas yra valstybių pagrindas) (deja, neišklikęs iki šių dienų). 1936 m., suremontavus pastato pagrindinį korpusą ir jį pritaikius Lietuvos Respublikos Seimo poreikiams, rugsėjo 1 d. iškilmingu posėdžiu po ilgos pertraukos rūmuose darbą pradėjo Ketvirtasis Seimas, kuris čia posėdžiavo iki pat 1940 m. okupacijos. Nuo 1936 m. šie rūmai pradėti vadinti Teisingumo ir Seimo rūmais. 1940 m., nacionalizavus pastatą, erdviose patalpose glaudėsi tokios įstaigos, kaip LTSR Vandens kelių ministerijos Nemuno laivininkystės valdyba, projektavimo institutas, lėlių teatras, 1961 m. dalis pastato ir didžioji salė buvo perduota LTSR valstybinės filharmonijos Kauno filialui, kuris 2006 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos sprendimu tapo savarankiška koncertine įstaiga.
Šiandien Kauno filharmonijos pastatas yra svarbi Kauno modernizmo architektūros, įtrauktos į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, dalis. Beje, šiame sąraše puikuojasi dar vienas E. A. Fryko projektas – tai vienas iš architekto gyvenamosios paskirties objektų – žymaus tarpukario visuomenės veikėjo ir Kauno miesto burmistro Antano Gravrogko namas. V. Putvinskio gatvėje stovintis daugiabutis išsiskiria puošniu dekoratyvumu ne tik šioje gatvėje, bet ir visame Kauno mieste. Ekskursijos metu gidė, Kauno filharmonijos rinkodaros vyr. specialistė Daina Juraitienė dalyvius supažindino ir su kitais reikšmingais E. A. Fryko projektais Kaune, tarp kurių – tautinės lietuvių studentų korporacijos „Neo Lithuania“ (dabar – Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmai), Kauno ugniagesių (dabar – Kauno priešgaisrinė gelbėjimo valdyba) rūmais, Kauno Adomo Mickevičiaus gimnazijos pastatu (dabar – Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazija), Kauno Apreiškimo Švč. Dievo Motinos soboras, ir kiti.
„Ko gero, nedaugelis žino, kad Sakartvele stovi E. A. Fryko biustas, kur architektas nuo 1902 iki 1920 m., po studijų Peterburgo civilinių inžinierių institute, gyveno ir dirbo, projektavo pastatus, ten su sakartveliete sukūrė šeimą“, – pasakojo ekskursijos gidė D. Juraitienė.
Nors E. A. Frykas labiausiai žinomas dėl savo tarpukario architektūros paveldo Kaune (grįžus į Lietuvą 1921 m. jam patikėtos ir Kauno miesto savivaldybės Statybos skyriaus vedėjo pareigos), architektui netrūko stambių Lietuvos geležinkelių valdybos užsakymų. Jis parengė Marijampolės, Tauragės, Rokiškio, Vilkaviškio, Kretingos medinės stoties (sudegė 1941 m.) projektus.
Rinkdama medžiagą ekskursijai, D. Juraitienė teigė atradusi daug naujų ir įdomių faktų ne tik apie architekto kurtus pastatus, bet ir apie jo šeimos istoriją, kuriais dalijosi su ekskursijos dalyviais.
Ekskursijos sumanytojas, nuo 2026 m. sausio vidurio Kauno filharmonijas vadovo pareigas einantis Dainius Burkauskas kviečia kauniečius ir miesto svečius visus metus švęsti architekto E. A. Fryko 150-ąjį gimtadienį: „Visuomenei plačiau atveriame šio didingo pastato, menančio reikšmingus šalies istorinius įvykius, kuriame dabar skamba muzika, duris, ir kviečiame iš arčiau susipažinti su pastato kūrėju. Tikimės, kad ši iniciatyva paskatins daugiau žmonių domėtis ne tik mūsų miesto architektūros paveldu, bet ir pažinti profesionaliosios scenos muziką.“
Ekskursijos sulaukė didžiulio lankytojų susidomėjimo – artimiausiomis balandžio mėnesio datomis vietų jau nebėra. Tačiau Kauno filharmonija maloniai kviečia į gegužės mėnesį planuojamas ekskursijas ir rekomenduoja sekti įstaigos interneto svetainę, kur bus skelbiamos naujos ekskursijų datos.
Bilietai ir informacija www.kaunofilharmonija.lt
