Mokytojų požiūris į šiuolaikinių vaikų ugdymą ir iššūkius

Šiandien vis dažniau kalbame apie tai, kad vaikai auga kitokiame pasaulyje nei augo jų tėvai ar mokytojai. Informacija pasiekiama akimirksniu, dėmesį dalijasi ekranai, o tempas nuolat greitėja. Kyla klausimas – ar mokykla bei ugdymo programos geba prie to prisitaikyti?

Apie tai kalba Vilniaus humanistinės mokyklos (VHM) mokytojos, savo praktikoje ieškančios būdų, kaip pamoką paversti gyvu patyrimu.

Kai mokymasis tampa patirtimi

Pradinių klasių mokytoja Ignė Lydekaitė mokiniams papildomai veda bendrystės pamokas – erdvę, kurioje kalbama apie vertybes, pasaulį ir žmogaus vietą jame.

„Šiose pamokose nagrinėjamos temos neapsiriboja formaliomis programos ribomis. Jose daug dėmesio skiriama vertybiniam ugdymui, tarpusavio supratimui, bendrystei. Galime kalbėti apie tai, kam įprastose pamokose dažnai tiesiog nelieka laiko“, – pastebi mokyoja.

Pavyzdžiui, anot pedagogės, vienos savaitės metu vaikai domėjosi išskirtinėmis moterimis, paskyrusiomis gyvenimą žmoginių beždžionių apsaugai, tarp jų buvo ir lietuvė Birute Galdikas. Diskusijos apie žmogaus pasirinkimus ir jų poveikį gyvūnų pasauliui vaikams tapo ne tik informacija, bet ir asmeniniu apmąstymu.

„Ši tema vaikus paskatino susimąstyti, kad kiekvieno mūsų elgesys turi pasekmių. Kai mokymasis persikelia už klasės ribų – nuo virtualios realybės patirčių iki kūrybinių iniciatyvų mokyklos kieme – vaikai temą ne tik išgirsta, bet ir iš tikrųjų ją išgyvena“, – sako I. Lydekaitė.

Kai klasė tampa bendruomene

Kita VHM pradinių klasių mokytoja Amelija Petrovskytė pastebi, kad šiuolaikinėse klasėse dažnai pritrūksta bendrų patirčių, kurios suartintų ne tik vaikus, bet ir jų tėvus.

„Norėjosi sukurti prasmingą veiklą, kurioje natūraliai susitiktų klasės mokytoja, vaikai ir jų tėvai – neformalioje, atsipalaidavusioje aplinkoje. Taip gimė šeimų žygiai: bendri savaitgalio pasivaikščiojimai gamtoje, kuriuose dingsta įprasti vaidmenys ir kasdienis skubėjimas. Už mokyklos ribų klasės bendruomenė pradeda formuotis visai kitaip – žmonės lengviau atsiveria, atsiranda daugiau pasitikėjimo ir tikro bendravimo“, – sako A. Petrovskytė.

Pasak pedagogės, tokios patirtys suteikia tai, ko dažnai neapima tradicinės pamokos – gyvą bendrystės išgyvenimą ir saugią emocinę aplinką. Būtent ši atmosfera vėliau persikelia ir į kasdienį gyvenimą klasėje, padėdama vaikams lengviau bendradarbiauti, geriau suprasti vieniems kitus ir jaustis bendruomenės dalimi.

Kai ugdomas ne tik protas, bet ir charakteris

Kalbant apie šiuolaikinį ugdymą, vis dažniau pabrėžiama, kad vaikams reikia ne tik akademinių žinių. Ne mažiau svarbūs tampa gebėjimai susitarti, priimti nesėkmę, atpažinti savo emocijas ir veikti komandoje. Tokie įgūdžiai retai išmokstami vien sėdint prie suolo – jiems reikia gyvų situacijų, kuriose vaikas susiduria su tikrais iššūkiais.

„Būtent tam skiriamos narsos ir ištvermės pamokos, kuriose vaikai dalyvauja komandiniuose žaidimuose ir bendrose užduotyse. Tokiose veiklose svarbiausias tampa ne rezultatas, o pats procesas – kaip vaikas reaguoja, kai nepavyksta, kaip ieško sprendimo kartu su kitais ir kaip mokosi išgirsti komandos narį. Žaidimų metu kartais kyla nemalonių situacijų, kurios sukelia susierzinimą ar nusivylimą. Tačiau būtent tokiose akimirkose klasė labiausiai auga ir stiprėja“, – pastebi A. Petrovskytė.

Metų pabaigoje mokykloje organizuojamas simbolinis Drakono mūšis, kuriame dalyvauja visa bendruomenė. Pasak pedagogės, drakonas čia tampa metafora vidiniams iššūkiams – pykčiui, nusivylimui, norui pasiduoti ar veikti vienam. Per bendrą veiklą vaikai mokosi šias būsenas atpažinti ir suprasti, kad su jomis susidoroti kur kas lengviau kartu.

Abi pedagogės sutaria – vaikai iš prigimties nori mokytis ir pažinti pasaulį, tereikia jiems padėti, sudaryti tam palankias sąlygas ir parodyti kryptį. Gyvendami technologijų kupiname pasaulyje jie dažnai stokoja gyvo bendravimo ir tikro ryšio su aplinka, todėl patyriminis mokymasis tampa ypač svarbus. Kai nagrinėjamos vaikams aktualios temos ir jiems aiškiai paaiškinama, kodėl ir kaip jie mokosi, jų įsitraukimas natūraliai auga. Tada mokymasis nustoja būti pareiga – jis tampa prasmingu procesu, kuris skatina smalsumą, motyvaciją ir norą pažinti daugiau.