Kur logika? Savanoriškai nuo lošimų nusišalinę asmenys vis tiek gali įsigyti loterijos bilietus

Lietuvoje galioja savanoriško lošimų ribojimo sistema – žmonės, kurie kenčia nuo priklausomybės arba siekia apsisaugoti nuo jos, gali save įtraukti į specialų sąrašą, kuris neleidžia dalyvauti azartiniuose žaidimuose ir interaktyviose lošimuose internete. Tačiau paradoksalu – fizinėse prekybos vietose šie asmenys vis dar gali įsigyti loterijos bilietus be jokių apribojimų. Kodėl sistema veikia būtent taip?

Skaitytojas kelia klausimą: kodėl leidžiama tęsti priklausomybę?

Vienas „Facebook” vartotojas kelia problemą:

„Kaip gali būti, kad žmogus sąmoningai įtraukia save į sąrašą, kad jam būtų uždrausta lošti, o vis tiek be jokių kliūčių gali nusipirkti loterijos bilietą prekybos centre? Jeigu jau draudžiama – tai visiems vienodai. Kodėl valstybė turi pelnytis iš priklausomų žmonių?“

Taip pat jis atkreipia dėmesį, kad nors kai kurios internetinės svetainės riboja prieigą savanoriškai atsisakiusiems lošti, kitose – ypač reklamuojamose socialiniuose tinkluose – vis dar galima lošti be jokių apribojimų. Jis teigia, kad tai yra spraga, kuri turi būti panaikinta.

Valstybės pozicija: loterijos – ne azartiniai lošimai?

Valstybinės lošimų priežiūros institucijos atstovai aiškina, kad valstybinės loterijos nėra laikomos azartiniais lošimais, todėl joms netaikomi tie patys ribojimai. Be to, loterijų bilietų prekyba fizinėse vietose – prekybos centruose, pašto skyriuose, kioskuose – nėra reguliuojama savanoriškai nusišalinusių asmenų sąrašo pagrindu.

Tuo tarpu interaktyvios loterijos, vykdomos per oficialias platformas internete, jau yra priskiriamos prie interaktyvių lošimų, todėl šiose sistemose savanoriškai atsisakę lošti asmenys negali dalyvauti.

Ar valstybė turėtų daryti daugiau?

Problema išlieka: priklausomi asmenys lieka pažeidžiami, nes loterijos dažnai laikomos „nekalta pramoga“, nors jos taip pat gali skatinti priklausomybę ir finansines problemas. Ne kartą buvo atkreiptas dėmesys, kad nuolatinis loterijų pirkimas gali paveikti žmogaus kreditingumą – šios išlaidos gali būti matomos kaip rizikingas elgesys.

Lietuvoje vis dar diskutuojama, ar valstybinės loterijos turėtų būti ribojamos priklausomiems asmenims taip pat griežtai kaip azartiniai lošimai. Kol kas sprendimas – žmogaus valioje: dalyvauti ar susilaikyti.

Klausimas lieka atviras: ar valstybė turėtų geriau apsaugoti pažeidžiamus žmones nuo visų priklausomybę sukeliančių žaidimų formų – ne tik lošimų, bet ir „nekaltų“ loterijų?