Kadaise laidinio ryšio telefonuose ant ciferblatų buvo galima išvysti ne tik skaičius, bet ir raides. Ši sistema, kuri šiandien gali atrodyti neįprasta, turėjo aiškų tikslą – padėti žmonėms lengviau įsiminti telefono numerius laikais, kai dar nebuvo mobiliųjų telefonų ar greitos prieigos prie elektroninių katalogų.
Daugelyje pasaulio šalių, įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas, raidės telefono ciferblatuose buvo naudojamos tam, kad būtų galima sudaryti asociacijas su vietovėmis ar žodžiais.
Pavyzdžiui, numeris galėjo atrodyti kaip „Tremont 3106“, kur žodis „Tremont“ atitiko skaičių kombinaciją 873-3106. Tokios užuominos palengvindavo numerio prisiminimą, ypač jei po ranka nebuvo telefono knygos.
SSRS ir jos sistema
Sovietų Sąjungoje ši idėja buvo pritaikyta savaip. Ciferblatuose buvo dešimt raidžių – A, B, C, D, E, F, I, K, L ir O, – kurios atitiko skaičius nuo 1 iki 9 ir 0.
Pavyzdžiui, numeris galėjo būti užrašytas kaip „K-5-33-36“, kur raidė „K“ reiškė skaičių 9. Kai kurių raidžių, tokių kaip „Z“, vengta, kad būtų išvengta painiavos. Tokiu būdu abonentams buvo lengviau įsiminti numerius, nes jie sudarydavo paprastesnius derinius – viena ar dvi raidės ir keli skaitmenys.
Kodėl sistema buvo atmesta?
Didėjant abonentų skaičiui, raidžių ir skaičių deriniai tapo nepatogūs. Numerių sudarymas užtrukdavo ilgiau, o pati sistema buvo mažiau efektyvi už vien tik skaitmeninę.
Todėl 1968 m. SSRS nuspręsta atsisakyti raidinių-skaitmeninių kombinacijų ir pereiti prie standartinės skaitmeninės sistemos, kuri, šiek tiek pakitusi, naudojama iki šiol.
Ši istorija parodo, kaip technologiniai sprendimai buvo pritaikomi kasdieniams poreikiams ir kaip ilgainiui jie užleido vietą universalesniems standartams. Raidžių naudojimas sovietiniuose telefonuose šiandien atrodo egzotika, tačiau anuomet tai buvo praktinis būdas palengvinti gyvenimą.
