Autorius: Raul Eamets, banko „Bigbank“ vyriausiasis ekonomistas
Vienas geras kolega man kartą parašė, kad vyresnio amžiaus vyrai neturėtų kalbėti apie gimstamumą, nes į juos nežiūrima rimtai. Jis tikriausiai buvo teisus. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje gyventojų skaičiaus mažėjimo problema yra egzistencinis klausimas, kuriam turi būti skiriamas didelis dėmesys.
Girdint bauginančias demografines prognozes, kyla klausimas: ar dar įmanoma išspręsti gimstamumo problemą Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse? Turiu būti atviras: priemonės, skirtos gimstamumo mažėjimui stabdyti, yra būtinos, nes kartų atsinaujinimo lygis jau seniai nukrito žemiau kritinės ribos, ir tai kirs ne tik ekonomikai ar darbo jėgai, bet ir visai sveikatos apsaugos sistemai.
Šiandien mes nebegalime grąžinti gimstamumo rodiklių į teigiamą lygį. Geriausiu atveju galime tik šiek tiek sulėtinti demografinę krizę. Pavyzdžiui, jau šiandien tiksliai žinome, kiek 2050 metais bus 25 metų moterų, kurios potencialiai galėtų gimdyti, nes jos jau yra gimusios.
Ar finansinis stabilumas lemia norą turėti vaikų?
Kai valstybės bando spręsti demografines problemas, dažniausiai pirmieji siūlymai yra finansiniai. Tuomet visada atsiranda komentuojančių, kad vaikai nėra finansinis sprendimas, nes esą anksčiau šeimos buvo kuriamos net ir neturint pinigų. Tačiau laikai ir požiūris keičiasi – dabar norima ne tik turėti vaikų, bet ir suteikti jiems gerą gyvenimą neaukojant saviškio.
Mūsų atlikti tyrimai Estijoje parodė, kad ekonominiai veiksniai yra kritiškai svarbūs, ypač kai šeimos svarsto apie trečiojo vaiko gimimą. Finansinis stabilumas, būsto sąlygos ir galimybė derinti darbą bei šeimos gyvenimą – visa tai itin svarbu. Todėl valstybė turėtų daryti viską, ką gali, kad sumažintų neigiamą ekonominių veiksnių įtaką vaisingumui.
Dosnios išmokos gausioms (3 ir daugiau vaikų) šeimoms išties padidino trečiųjų vaikų skaičių. Tai yra be galo svarbu, nes, remiantis Estijos duomenimis, žmonės net nesusimąsto, jog beveik pusė visų vaikų auga šeimose, kuriose yra trys ar daugiau vaikų.
Kaimyninės šalys taip pat aktyviai ieško išeičių. Pavyzdžiui, Lenkijos prezidentas pasirašė naują įstatymą, kuriuo įvedamas nulinis gyventojų pajamų mokestis tėvams, auginantiems bent du vaikus. Nors tokios politikos priemonės skamba itin patraukliai, Lenkijoje įvestų priemonių rezultatus bus galima objektyviai įvertinti tik po kelerių metų.
Estijoje taip pat buvo diskutuojama apie „tėvystės atlyginimą“ – pinigus, mokamus vienam iš tėvų, kuris lieka namuose auginti vaikų, ir tai galėtų siekti apie 550 eurų į rankas už kiekvieną vaiką. Tokie sprendimai turi nemažą potencialą, tačiau tuo pat metu jie daug kainuoja ir yra sunkiai įgyvendinami, tad tam reikia daug politinės valios.
Kultūrinis lūžis: kodėl neigiamos naujienos kenkia šeimos sampratai
Vis dėlto vien finansinių paskatų tikrai neužtenka – kultūrinės vertybės taip pat turi didžiulę reikšmę. Nėra vienos stebuklingos priemonės, kuri išspręstų visas demografines problemas.
Pavyzdžiui, Estijos gimnazijose mokoma šeimos ugdymo, tačiau, pažvelgus į turinį, matyti, kad jis beveik visiškai sutelktas į rizikas: lytiškai plintančias ligas, smurtą artimoje aplinkoje, skyrybas ir įvairias santykių krizes. Beveik nekalbama apie laimingus dviejų žmonių santykius, vaikų auginimo džiaugsmus ar teigiamus šeimos gyvenimo aspektus. Tai geras pavyzdys, kaip neturėtų būti diskutuojama apie šeimą ir vaikus, teigiama pusė iš esmės ignoruojama, išryškinant tik pavojus.
Tas pats pasakytina ir apie žiniasklaidą: dažniausiai matome straipsnius apie įžymybių skyrybas, teismų kovas dėl turto ar smurtą šeimoje. Apie normalų šeimos gyvenimą ir vaikus rašoma retai, nes tai nesukuria sensacijos. Šias nuostatas reikia palaipsniui keisti, net ir pasitelkiant vyriausybės kampanijas bei politiką – tai savotiškas visuomenės nukreipimas teisinga linkme.
Ką dar galime padaryti?
Be tiesioginės finansinės paramos ir vertybių formavimo, verta svarstyti ir netradicines priemones. Viena iš išeičių – kontroliuojama imigracija. Estijoje pasiūlėme taškų sistemą, panašią į Kanadoje ir Australijoje taikomas sistemas. Valstybė gali nustatyti taisykles, pagal kurias būtų sprendžiama, kokių žmonių reikia vietos darbo rinkai ir kas yra nepageidaujami.
Pasaulinė konkurencija dėl talentų vyksta visur, ir mes taip pat turime joje dalyvauti. Šiandien Lietuvoje lietuvių grįžtamoji migracija jau viršija emigraciją. Atsižvelgiant į palyginti didelį užsienyje gyvenančių lietuvių kilmės žmonių skaičių, reikėtų imtis visapusiškų priemonių, skatinančių juos grįžti į tėvynę. Kai kurie grįš net ir be tokių priemonių, nes gyvenimo sąlygos Lietuvoje gerėja.
Taip pat labai svarbi regioninė politika: reikėtų skatinti žmones gyventi kaimo vietovėse, nes tradiciškai kaime gyvenančios šeimos vidutiniškai susilaukia daugiau vaikų nei gyvenančios miestuose.
Apskritai šiuo metu turėtume išbandyti kuo daugiau priemonių. Pasyviai stebėdami gyventojų skaičiaus mažėjimą, mes ne šiaip pjauname šaką, ant kurios sėdime, – mes kertame visą medį, kuris yra mūsų pačių valstybė su unikalia kalba ir kultūra.
