Energetikos krizė gali lemti naują maisto kainų augimą

Lietuvai nespėjus pamiršti 2021-2022 m. maisto kainų šoko, bręsta dar vienas. Energijos nešėjų kaina tiesiogiai „įsiūta“ į maisto pridėtinės vertės grandines. Jau galima stebėti aštrią azoto trąšų kainų reakciją į krizę, netruks į viršų užsiriesti ir žemės ūkio žaliavų kainų kreivės. Jei karas Artimuosiuose Rytuose greitu metu nesibaigs, tai neišvengiamai sukels dar vieną maisto žaliavų infliacijos bangą, kuri paveiks ir maisto prekių infliaciją galutiniams vartotojui. 

Energetikos krizės retai apsiriboja vien tik aukštesnėmis naftos, dujų, elektros ar degalų kainomis – jų poveikis nuvilnija plačiai, o svarbiausia paliečia jautrias maisto rinkas. Žemės ūkis yra itin energetiškai intensyvus sektorius: energija yra būtina nuo lauko iki parduotuvės lentynos. Dyzelinas, kurio kainos jautriausiai sureagavo į įsiplieskusį konfliktą, naudojamas žemės ūkio technikai, energija reikalinga produkcijos džiovinimui, perdirbimui, šaldymui ir transportui. Kai kyla naftos kainos, brangsta logistikos ir perdirbimo procesai, o tai didina galutinių maisto produktų savikainą ir tampa maisto žaliavų infliacijos katalizatoriumi. Jei energetikos šokas sutampa su kitais veiksniais, pavyzdžiui, prastesniu derliumi, pasaulinės maisto krizės rizika dar labiau padidėja.

Tiesa, bent jau elektros kainos mūsų regione konflikto užkratui atsparios dėl išaugusios atsinaujinančių energijos išteklių elektros gamybos, pigaus importo iš Šiaurės šalių ir palankaus sezono. Potvynių, saulės ir vėjo energetikos vaidmuo vis labiau įgauna pagreitį ir pigina elektros kainos vidurkius. Atsiribojimas nuo iškastinio kuro ir energijos šaltinių diversifikacija tokiais momentais labai atsiperka.

Karas Artimuosiuose Rytuose jaukia trąšų rinką. Azoto trąšos gaminamos naudojant gamtines dujas, todėl dujų kainų šuoliai tiesiogiai didina jų gamybos kainą. Kai trąšos brangsta, ūkininkai arba moka daugiau už tą patį kiekį, arba mažina jų naudojimą – abiem atvejais galutinis rezultatas dažnai būna aukštesnė žemės ūkio produkcijos savikaina arba kuklesnis derlius.

Nors šiam sezonui ūkininkai iš dalies yra trąšomis apsirūpinę, ne tušti ir prekybininkų sandėliai, vis dėlto, rinkos dalyvių lūkesčius keičia neapibrėžtumas ir situacija žaliavų rinkose. Karbamido – plačiausiai pasaulyje naudojamų koncentruotų azoto trąšų – rinkos kainos nuo metų pradžios yra jau pašokusios apie 70 proc.

Ši krizė ypatinga ir tuo, kad Persijos įlankos valstybės – Iranas, Omanas, Kataras, Saudo Arabija ir JAE – yra itin svarbios trąšų rinkos dalyvės. Šio regiono karbamido eksportas siekia daugiau nei trečdalį pasaulinės jūrinės prekybos. Taigi, Irano vykdoma Hormuzo sąsiaurio blokada stabdo ne tik penktadalį pasaulinės dujų pasiūlos kasdien, kuri tiesiogiai veikia azoto trąšų gamybos savikainą, bet ir tiesioginę karbamido pasiūlą rinkai.

Energetikos krizė ilgainiui ima veikti ir netiesiogiai, kaitindama pakaitalų paklausą. Pavyzdžiui, kai nafta brangsta, didėja biodegalų gamybos patrauklumas – daugiau kukurūzų ar cukranendrių nukreipiama į degalų gamybą, o ne į maisto rinką. Tai mažina pasiūlą ir gali dar labiau padidinti maisto kainas.

Lietuvos vidutinės maisto prekių kainos jau aukštesnės nei vidutiniškai ES, išsiskiriame didesne maistui skiriamų išlaidų krepšelio dalimi. Tai 2021-2022 m. pandemijos sąlygotų tiekimo trikdžių ir rusijos sukeltos energetinės krizės Europoje rezultatas. Tuo laikotarpiu maisto kainos Lietuvoje išaugo apie 44 proc. ir pralenkė ES vidurkį.

Eurostat duomenimis, 2024 m. maisto ir nealkoholinių gėrimų prekių krepšelis Lietuvoje ES vidurkį viršijo 1,7 proc. Latvijoje ir Estijoje maistas kainavo dar brangiau ir ES vidurkį viršijo atitinkamai 5,2 proc. ir 6,3 proc. Tuo tarpu Lenkijoje maistas ir nealkoholiniai gėrimai vis dar 13,2 proc. pigesni nei vidutiniškai ES. Eurostat duomenimis, šiuo metu stebima 4,4 proc. maisto ir nealkoholinių gėrimų metinė infliacija, tačiau jei konfliktas tęsis, antroje metų pusėje sulauksime gerokai niūresnių rodiklių.

Apibendrinant, nors Lietuva nėra tarp labiausiai pažeidžiamų šalių dėl išvystytos žemės ūkio bazės, išskirtinio javų eksportuotojos vaidmens ir integracijos į ES rinką, ji išlieka jautri globaliems sąnaudų šokams. Energetikos krizė per trąšų, logistikos ir žaliavų kanalus palaipsniui persiduoda į maisto kainas, o dėl didesnio maisto svorio vartojimo krepšelyje šis poveikis gyventojams yra ypač apčiuopiamas. Jei geopolitinis konfliktas užsitęs, tikėtina, kad maisto infliacijos spaudimas iki galutinio vartotojo atsiris rudeniop – o kainų stabilizacija priklausys ne tiek nuo vidaus veiksnių, kiek nuo situacijos pasaulinėse energijos ir žaliavų rinkose.