Notarine forma sudarytas sandoris įprastai ne tik atrodo, bet ir yra saugus, jei dokumentai tvarkingi, o procedūros atliktos tinkamai. Vis dėlto problemų gali kilti, kai viena šalis nevykdo įsipareigojimų, o sutartyje nėra aiškių ir veiksmingų sprendimo mechanizmų. Tokios situacijos atskleidžia esminį skirtumą tarp formalaus teisėtumo ir realaus sandorio saugumo, pažymi advokatų kontoros COBALT asocijuotas teisininkas Aurimas Drumstas.
Notaras užtikrina, kad sandoris būtų teisėtas ir atitiktų teisės aktų reikalavimus. Tačiau jis veikia kaip neutrali šalis, todėl negina nė vienos sandorio pusės interesų. Būtent dėl to sutartys dažniausiai būna standartizuotos ir subalansuotos.
„Toks požiūris yra logiškas ir būtinas, tačiau praktikoje būtent čia atsiranda rizika. Standartizuotas dokumentas ne visuomet apima visas konkrečiai situacijai reikšmingas aplinkybes“, – komentuoja A. Drumstas.
Advokatų praktika rodo, kad net iš pažiūros paprasti sandoriai gali sukelti sudėtingų pasekmių, jei juose nėra aiškiai apibrėžtos atsakomybės, vykdymo užtikrinimo ar alternatyvių sprendimo mechanizmų.
Kai notarinės formos nepakanka
Pavyzdžiui, vienu atveju du verslininkai nusprendė sudaryti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį notaro biure, nepasitelkdami papildomos teisinės pagalbos. Sutartis buvo nedidelės apimties, šalių santykiai geri, todėl papildomų saugiklių nebuvo numatyta. Tačiau po sandorio sudarymo paaiškėjo, kad akcijų perleidimas faktiškai neįvyko, nes tam būtini įrašai akcininkų vertybinių popierių sąskaitose. Pardavėjas, kuris tuo pačiu buvo ir bendrovės vadovas, atsisakė šiuos įrašus atlikti, nepaisydamas to, kad už akcijas jau buvo atsiskaityta.
„Įvertinus sudarytą sutartį paaiškėjo, kad joje nebuvo numatyta nei pareiga pardavėjui užtikrinti šių veiksmų atlikimą, nei atsakomybė už jų nevykdymą. Teisiškai sandoris galiojo, tačiau sutartis nesuteikė klientui jokių efektyvių instrumentų apginti savo interesus be teismo įsikišimo“, – konstatuoja teisininkas.
Kitu atveju šeima pardavė nekilnojamąjį turtą, sandoris taip pat buvo sudarytas notarine forma. Sutartyje buvo numatyta atsiskaitymo tvarka dalimis, tačiau nuosavybės teisė pirkėjui perėjo iš karto po sutarties pasirašymo, kai pardavėjai buvo gavę tik nedidelę dalį suderėtos sumos. Netrukus paaiškėjo, kad pirkėjas neturi pakankamai lėšų atsiskaityti, o sutartyje nebuvo numatyta nei efektyvių sankcijų už vėlavimą, nei realios galimybės operatyviai nutraukti sandorį.
„Šiuo atveju problema buvo tai, kad nuosavybės perleidimas nebuvo susietas su esminės kainos dalies sumokėjimu, ir pardavėjams teko tiesiog laukti bei tikėtis pirkėjo sąžiningumo, – konstatuoja teisininkas. – Tokios situacijos aiškiai parodo, kad standartinės notarinės formos ne visais atvejais pakanka užtikrinti visapusiškam sandorio saugumui. Notaras užtikrina sandorio teisėtumą, tačiau jis negali ir net neturi vertinti, ar konkrečios sutarties sąlygos yra pakankamai naudingos vienai ar kitai šaliai.“
Teisėtumas ir interesų apsauga
Šiuo aspektu notarinių sandorių modelis iš esmės primena teismo procesą, teisėjas užtikrina proceso teisėtumą ir neutralumą, tačiau kiekviena šalis savo interesus gina per advokatą. Pasak A. Drumsto, taip vyksta ir sandoriuose. Notaras užtikrina formaliąją teisėtumo pusę, o advokatas įvertina konkrečią situaciją, identifikuoja rizikas ir padeda jas suvaldyti sutarties sąlygomis, įtvirtindamas apsaugos mechanizmus.
Todėl sprendžiant, ar sandoriui sudaryti pakanka notaro pagalbos, svarbu įvertinti ne tik sandorio formą, bet ir jo turinį bei galimas pasekmes. „Paprastesniais atvejais notaro vaidmens gali visiškai pakakti. Tačiau kai sandoris susijęs su didesne verte, sudėtingesne struktūra ar priklauso nuo papildomų aplinkybių, advokato įsitraukimas tampa svarbia saugumo priemone“, – teigia teisininkas.
