Danijos dilema: ilgėjančio pensinio amžiaus iššūkiai ir gyventojų nenoras dirbti iki 70-ies

Danija, žinoma dėl savo pažangios socialinės politikos ir aukštos gyvenimo kokybės, susiduria su didžiuliu iššūkiu, bandydama užtikrinti senėjančios visuomenės pensinį aprūpinimą. Neseniai Danijos parlamentas priėmė įstatymą, pagal kurį pensinis amžius iki 2040 m. palaipsniui didės nuo 67 iki 70 metų. Nors šis žingsnis atrodo logiškas demografinių pokyčių kontekste, dalis gyventojų, įskaitant ir tuos, kuriuos pokyčiai paveiks tiesiogiai, atvirai deklaruoja, kad tiek ilgai dirbti neketina.

Šis įstatymas Daniją paverčia viena iš pirmųjų Europos Sąjungos (ES) šalių, kuriose pensinis amžius pasieks 70 metų ribą. Pokyčiai bus įgyvendinami etapais: 2030 m. pensinis amžius padidės iki 68 metų, 2035 m. – iki 69 metų, o asmenys, gimę po 1970 m. gruodžio 31 d., turės dirbti iki 70-ies. Šis sprendimas yra tęsinys Danijos strategijos, pradėtos dar 2006 m., kai oficialus pensinis amžius buvo susietas su gyvenimo trukme ir kas penkerius metus perskaičiuojamas. 2070 m. numatoma, kad pensinis amžius gali siekti ir 74 metus.

Tačiau oficiali statistika rodo, kad danai jau dabar neskuba dirbti iki pat oficialios pensinio amžiaus ribos. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, 2022 m., kai oficialus pensinis amžius Danijoje buvo 67 metai, faktinis vidutinis išėjimo į pensiją amžius siekė maždaug 64 metus. Tai atspindi realią situaciją darbo rinkoje ir visuomenės lūkesčius.

Viena iš tų, kurioms teks susidurti su šiais pokyčiais, yra 53 metų banko darbuotoja Kirsten Evans. Ji priklausys pirmajai grupei, kuri galės gauti visą pensiją tik sulaukusi 70 metų. Vis dėlto, K. Evans, turėdama gerai apmokamą darbą, teigia planuojanti išeiti į pensiją jau 65–66 metų, net jei tai reikš, kad ji negaus visos pensijos. „Manau, kad 70 metų yra senyvas amžius“, – sakė K. Evans, pabrėždama, kad po darbo norisi gyventi visavertį ir kokybišką gyvenimą.

Kirsten Evans nuomonė nėra pavienis atvejis. Daugelis danų, ypač dirbančių fiziškai sunkius darbus, išreiškia nuogąstavimus, kad iki 70-ies metų jiems bus fiziškai per sunku tęsti darbą. Pavyzdžiui, Kopenhagos ligoninėje dirbanti 37 metų slaugytoja Camilla Rasmussen teigia, kad kasdien nueiti 10 tūkstančių žingsnių iki 70-ies jai bus pernelyg didelis iššūkis. Danijos profesinių sąjungų konfederacijos duomenimis, jau dabar du trečdaliai jų narių išeina į pensiją nesulaukę oficialaus pensinio amžiaus, nes yra išsekę ir negali tęsti fizinio darbo.

Šalies valdžia, nors ir priėmė šį įstatymą siekdama užtikrinti valstybės finansų stabilumą senėjančios visuomenės kontekste, jau pripažįsta problemos sudėtingumą. 47 metų Danijos ministrė pirmininkė Mette Frederiksen neseniai pareiškė, kad jos vyriausybė nebemanys, jog pensinis amžius turėtų būti didinamas automatiškai, ir kad sistema turės būti peržiūrėta, kai jis pasieks 70 metų.

Danijos pensijų sistema yra daugiapakopė ir apima visuotinę valstybinę pensiją, darbdavio finansuojamas pensijas ir privačias santaupas. Nors pensinio amžiaus ilginimas laikomas vieninteliu būdu išlaikyti Danijos gerovės valstybę ir užtikrinti viešųjų paslaugų teikimą, visuomenėje kyla diskusijos apie socialinę nelygybę ir sveiko gyvenimo trukmę. Ekspertai, tokie kaip Kopenhagos universiteto etnologas Aske Juulas Lassenas, atkreipia dėmesį, kad apie 20 proc. vyresnio amžiaus žmonių pasitraukia iš darbo rinkos dėl sveikatos problemų ir sunkumų ieškant naujos veiklos.

Danijos sprendimas padidinti pensinį amžių iki 70 metų yra radikalus, bet aiškiai apibrėžtas žingsnis, atspindintis daugelio Vakarų šalių pastangas spręsti demografinius iššūkius. Tačiau šis atvejis taip pat išryškina sudėtingą pusiausvyrą tarp valstybės finansinio stabilumo ir piliečių galimybių bei noro dirbti ilgiau. Kol politikai ieško optimalių sprendimų, danai, panašu, jau priėmė savo sprendimą – kokybiškas gyvenimas po darbo lieka prioritetu, net jei tai reiškia, kad pensinis amžius ateis anksčiau, nei numato įstatymai.