„Pirmasis automobilio savininkas yra laimingas, ir trečiasis taip pat, nes antrasis viską sutvarko”, – kartą man pasakė geras draugas.
Taigi, aš esu tas nelaimingas antrasis savininkas. Greitai bus metai nuo tada, kai jį įsigijau. Ir dabar pagaliau esu pasiruošęs pasidalinti pirkimo istorija, kuri virto nesibaigiančiu galvos skausmu ir išlaidų šaltiniu. Galbūt mano patirtis kam nors bus pamoka: sąžiningumas ir žmogiškumas beveik beverčiai.
Dar prieš pirkdamas tiksliai žinojau, ko noriu, ir galbūt ši manija mane apakino nuo akivaizdžių dalykų. Radau automobilį skelbime, nuėjau jo apžiūrėti ir nusipirkau. Pardavėjas mane patikino: „Ideali būklė” – tarsi įteiktų dovaną su raudonu kaspinu. Taip, buvo nedidelių vizualinių trūkumų, kuriuos buvau pasiruošęs ištaisyti.
Patikrinau automobilį duomenų bazėse: rida nebuvo atsukta, avarijų nebuvo, savininkų mažai… Dokumentai buvo tvarkingi, techninė apžiūra praeita. Viskas atrodė patikimai. Tačiau vos atvėsus emocijoms, išryškėjo pirmosios problemos: iš keleivio pusės nepūtė šiltas oras. Servisas greitai viską sutvarkė, ir aš pagalvojau: na, gerai. Bet tai buvo tik pradžia…
Prieš pat Kalėdas, kai jau švietė šviesos ir visi puolė pirkti dovanų, mano automobilis pradėjo riaumoti kaip traktorius. Iš pradžių įtarė smagratį, vėliau paaiškėjo, kad tai alyvos pompa. Žala buvo rimta, reikėjo remontuoti variklį. Tuo pačiu metu – paskirstymo diržą, filtrus, alyvą… Remonto sąskaita visai nebuvo šventiška.
Tada radijas pasidavė – teko jį vežti perlituoti. O po poros mėnesių automobilis tiesiog užgeso už dviejų kilometrų nuo namų. Turbina. O tada – problemos su elektronika ir krūva kitų „smulkmenų”, dėl kurių susidarė nemaža suma.
Gyvenu už miesto ribų, šalia namų nėra autobusų, automobilis man būtinas. Tačiau užuot man tarnavęs, aš, priešingai, jį nuolat aptarnavau. Visi planai žlugo, nes kiekvienas papildomas euras atiteko remontui. Vėliau sužinojau, kad automobilis buvo patekęs į avariją ir perdažytas, nors duomenų bazėse, kuriose tikrinau, to nebuvo.
Ir vis dėlto aš jo neparduosiu. Taip, daugelis pataria „sutvarkyti ir parduoti”, bet aš žinau, ką reiškia atsidurti tokioje situacijoje, ir nenoriu bėdos perkelti kitiems.
Dabar suprantu: parduodant automobilį reikia sudaryti išsamią sutartį, kurioje savininkas garantuoja, kad bent šešis mėnesius nebus rimtų gedimų. Priešingu atveju teisme beveik neįmanoma nieko įrodyti.
Šio automobilio pirkimas man buvo sunki, bet vertinga pamoka. Dabar geriau suprantu technologijas ir žinau, kad kitą kartą apžiūrėdamas pasiimsiu visą specialistų „armiją”.
Taip pat – didžiulis ačiū „DD Workshop” meistrams, kurie kantriai sprendė daugybę gedimų, taip pat mano šeimai, draugams ir pažįstamiems, kurie mane visą šį laiką palaikė.
