Porsche 911 modelio gerbėjai žino, kad 993 kartos automobiliai (1994–1998) buvo paskutiniai, kuriuose naudotas oro aušinamas variklis. Tačiau daugelis nežino, kad šie varikliai niekada nebuvo vien tik oro aušinami. Iš tiesų inžinieriai naudojo kombinuotą aušinimo sistemą, apjungiančią oro ir alyvos aušinimą, siekdami užtikrinti optimalų 6 cilindrų bokserio variklio temperatūros valdymą.
Oro aušinimo principas ir ypatumai
Po variklio gaubtu iš karto pastebimas didelis ventiliatorius, tiesiogiai montuojamas ant variklio. Variklio cilindrai ir galvutės turi specialias šilumos išsklaidymo ribas, primenančias motociklų variklius. Šios ribos žymiai padidina paviršiaus plotą, leidžiant efektyviau išsklaidyti šilumą. Ventiliatoriaus užduotis – į variklio skyrių įpūsti gaivaus oro srautą, kuris apvėdina įkaitusį variklį ir jo pagalbinius komponentus, o oras vėliau išeina per automobilio apačią. Tačiau tai yra tik viena aušinimo sistemos dalis – oro aušinimas.
Alyvos aušinimo sistema ir jos evoliucija
Kita svarbi variklio aušinimo dalis yra alyvos aušinimas. Variklio skyriuje dažnai montuojamas alyvos radiatorių blokas, veikiantis kaip pasyvus šilumos mainų įrenginys. Jis surenka įkaitusią alyvą iš variklio, atvėsina ją ir grąžina atgal į sistemą. Įdomu tai, kad ne visi „oro aušinami“ 911 modeliai turėjo alyvos radiatorių tiesiogiai ant variklio. Pavyzdžiui, 964 (1989–1994) ir 993 kartose šis radiatorių blokas buvo perkeliamas į automobilio priekį, kur papildomai buvo įrengti ventiliatoriai, panašiai kaip vėlesniuose G serijos modeliuose (1987–1989).
Aušinimo sistemos tobulinimas ir priežastys
Ši alyvos aušinimo sistema su radiatoriumi priekyje pirmą kartą pasirodė kaip opcija 1969 metų Porsche 911S modelyje. Iki tol, nuo 1965 iki 1973 metų, dauguma automobilių tokio elemento neturėjo, nes jis buvo papildoma įranga. Tačiau nuo 1978 metų SC modelyje alyvos radiatorių su ventiliatoriumi įdiegė kaip standartinę įrangą. Vėliau, nuo 1973 iki 1983 metų, buvo naudojama patobulinta versija, o 1984 metų amerikietiški Carrera modeliai gavo dar efektyvesnį, žalvarinį radiatorių. 1987–1989 metais įvyko svarbus pokytis – pasyvus radiatorių aušinimas buvo pakeistas aktyviu, kai radiatorių papildė galingas elektrinis ventiliatorius. Tai leido užtikrinti efektyvų aušinimą net stovint ar važiuojant mieste, kur variklio apsukos yra mažos, o pagrindinis variklio ventiliatorius, varomas diržu nuo alkūninio veleno, veikė nepakankamai efektyviai.
Kompleksinės aušinimo sistemos privalumai ir ribotumai
Vis dėlto net ir kombinuota oro ir alyvos aušinimo sistema turėjo trūkumų. Oro aušinami varikliai lėtai įšildavo, todėl degimo procesas buvo mažiau efektyvus, o tai apsunkindavo griežtėjančių ekologinių normų įgyvendinimą. Be to, didėjanti variklių galia viršijo oro aušinimo sistemos galimybes efektyviai šalinti šilumą. Dėl šių priežasčių Porsche galiausiai perėjo prie skysčiu aušinamų variklių, kurie yra kur kas efektyvesni šiuolaikiniuose automobiliuose. Nepaisant to, oro ir alyvos aušinimo sistema išliko techniniu ir dizaino stebuklu, kuris ilgą laiką užtikrino Porsche 911 variklių patikimumą ir unikalumą.
