Į kitas šalis vasarą keliaujantys vairuotojai dažniausiai stebisi vietiniais greičio apribojimais, mokesčiais ir mokesčiais už stovėjimą, tačiau mažai kas susimąsto apie vairavimo etiketo skirtumus.
Įvairių šalių žmonės dažnai laikosi nerašytų taisyklių perspėdami apie pavojų, dėkodami, atsiprašydami ar reikalaudami pirmumo. Dauguma šių taisyklių gali atrodyti universalios, tačiau iš tikrųjų skirtingose šalyse jos nėra vienodos.
Ukraina turi savo išskirtinę kelių kultūrą, paremtą spontaniško solidarumo principu. Vairuotojai dažnai sustoja padėti nepažįstamiems sugedusiais automobiliais, sulėtina greitį prie balų, kad neaptaškytų pėsčiųjų, o per ilgas spūstis gali net užmegzti pokalbius. Bet kas atsitinka, kai Ukrainos vairuotojai vasarą išvyksta į užsienį?
IT bendrovės „carVertical“ atliktas tyrimas atskleidė, kad 47% vairuotojų mano, kad vietinės vairavimo kultūros nesupratimas yra veiksnys, galintis sukelti pavojingas situacijas kelyje, o 33% mano, kad kartais tai sukelia rizikingas situacijas. Tik 10,9% mano, kad šis veiksnys nekelia pavojaus, o 8,5% nėra tikri. Taigi, kuo skiriasi vairavimo etiketas ir kultūra Europoje ir ką reikėtų žinoti prieš išvykstant?
Tas pats signalas skirtingose šalyse gali turėti skirtingas reikšmes
Nors vairuotojai visoje Europoje bendrauja kelyje naudodami tolimąsias šviesas, avarinius žibintus, gestus ir garsinį signalą, šie signalai įvairiose šalyse gali būti interpretuojami skirtingai. Tas pats ženklas vienoje šalyje gali būti laikomas mandagiu gestu, o kitoje – agresijos apraiška.
Visų pirma, mirksintys priekiniai žibintai Rumunijoje yra beveik atskira kalba. Priekinius žibintus rumunai naudoja paprastam perspėjimui ar prašymui išvalyti kelią, bet gali būti panaudoti ir kaip pasisveikinimą (pavyzdžiui, sunkvežimio ar taksi vairuotojams sutikus kolegas kelyje), ir net išreikšti susižavėjimą pastebėjus retą ar išskirtinį automobilį. Tuo pačiu metu ilgas agresyvus protrūkis gali būti nešvankybės išraiška, nukreipta į vairuotoją, kuris grubiai ką nors apkarpė.
Didžiojoje Britanijoje priekinių žibintų „kalba“ agresijai išreikšti visiškai nevartojama – čia mirksinčios tolimosios šviesos yra mandagumo ir bendradarbiavimo gestas. Suomijoje tas pats signalas įgauna kitoms Europos šalims nebūdingą reikšmę: Laplandijoje atvažiuojantis automobilis dažniausiai mirksi priekiniais žibintais, įspėdamas apie šiaurės elnius kelyje.
Visoje Europoje ragas taip pat labai dažnai naudojamas įspėti apie gresiantį pavojų. Tuo pat metu daugelyje šalių jis naudojamas, kai baigiasi kantrybė – pavyzdžiui, skatinant priekyje važiuojančio automobilio vairuotoją pajudėti iš savo vietos degant šviesoforui. Kroatijos, Rumunijos ir Prancūzijos kaimuose trumpas šūksnis gali būti draugiškas kaimynų pasisveikinimas. Ispanijoje vairuotojai šnabžda, kai kelyje atpažįsta draugus ar giminaičius. Prancūzijoje ir Portugalijoje visiškai normalu užuot skambinus durų skambučiu, užuot skambinęs į draugo namus. Tačiau Jungtinėje Karalystėje bereikalingas kalbėjimas laikomas agresyviu ir pažeidžia kelių eismo etiketą.
Apibendrinant galima teigti, kad Šiaurės Europos šalyse vairuotojai dažniausiai laikosi funkcionalaus ir santūraus susisiekimo kelyje, o Pietų ir Balkanų šalyse jis yra išraiškingesnis – kasdieniniam bendravimui naudojami žibintai, garso signalai ir gestai.
Signalai, kuriuos supranta kiekvienas Europos vairuotojas
Nepaisant kai kurių signalų ir gestų interpretavimo skirtingose šalyse skirtumų, egzistuoja ir tam tikros universalios tarptautinės taisyklės. Pavyzdžiui, Lietuvos, Lenkijos, Slovakijos, Čekijos, Rumunijos, Kroatijos ir kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių vairuotojai dėkoja avarinio signalizavimo pagalba.
Įdomu tai, kad skirtingų šalių keliuose rankų gestai gali turėti ne tik skirtingas reikšmes, bet ir skirtingą svorį. Pakelta ranka yra visuotinis padėkos ženklas visoje Europoje, tačiau Vokietijoje vidurinio piršto rodymas kitam vairuotojui gali turėti teisinių pasekmių ir už tai baudžiama oficialia bauda.
Rago naudojimas ne visada reiškia tik įspėjimą apie pavojų ar nepasitenkinimo išreiškimą. Per miestą važiuojanti šventiškai papuoštų automobilių kolona ilgais garsiais signalais reiškia tik viena – vestuves! Tai visuotinai pripažintas ritualas Čekijoje, Slovakijoje, Serbijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Lietuvoje ir Latvijoje; čia toks zvimbimas neturi jokios agresyvios konotacijos. Serbijoje įėjimas į vestuvių procesiją paprastai laikomas blogu ženklu.
Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir Rumunijoje ragas dažnai naudojamas išreikšti džiaugsmą ir palaikymą po didelių sporto renginių arba viešų demonstracijų metu.
“Blyksinčios tolimosios šviesos yra universaliausias ir labiausiai paplitęs “tylus” būdas perspėti apie policijos patrulius, greičio matuoklius, avarijas ar kliūtis kelyje. Juo aktyviai naudojasi vairuotojai beveik visoje Europoje. Tačiau Italijoje toks policijos įspėjimas yra griežtai draudžiamas įstatymų”, – sako “carVertical” automobilių rinkos tyrimų specialistas Matas Buselis.
Susipažinęs su vietiniu vairavimo etiketu, bet neaiškus užsienyje
„carVertical“ apklausa rodo, kad vairuotojai puikiai išmano savo šalies vairavimo etiketą – 60 % respondentų teigė žinantys nerašytas vietinio vairavimo taisykles. Kartu pasitikėjimas šiomis žiniomis silpsta keliaujant į užsienį. Nesusipratimai dėl to nėra dažni, tačiau jų pasitaiko: apie du trečdaliai vairuotojų bent kartais susidūrė su nepažįstamais vairavimo įpročiais.
Šie duomenys patvirtina, kad kiekvienas, norintis keliauti be streso ir nemalonių situacijų kelyje, turėtų ne tik pasitikrinti mokamų kelių kainą, bet ir pasidomėti vairavimo etiketu šioje šalyje. Be bendravimo kelyje skirtumų, skirtingų šalių vairuotojai taip pat skirtingai interpretuoja eismo taisykles.
“Dėl mažų baudų ir radarų klaidų Belgijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Lietuvoje ir Latvijoje galioja nerašyta “norma” važiuoti šiek tiek viršijančiu leistiną greitį. Kita vertus, Skandinavijoje už nedidelį greičio viršijimą gresia nemenka bauda, todėl daugelis vairuotojų, grįžę namo, gauna raštą iš teisėsaugos institucijų”, – aiškina J. Bouzelis.
Vietos vairavimo tradicijos peržengia kelių eismo taisykles
Vietos vairavimo kultūrą formuoja ne tik taisyklės ar signalai, bet ir įsitikinimai bei smulkūs ritualai. Italijoje, Čekijoje ir Kroatijoje kai kurie vairuotojai vis dar mano, kad juoda katė, kertanti kelią, atneša nesėkmę, o Rumunijoje, Serbijoje ir Portugalijoje vairuotojai savo automobiliuose dažnai saugo religinius simbolius, tokius kaip rožiniai, kryžiai ar ikonos. Kiti papročiai yra praktiškesni.
Kai kuriose šalyse vietiniai įpročiai tapo kasdienio vairavimo kultūros dalimi. Klevo lapo lipdukas Lietuvoje ragina kitus būti kantriems pradedantiesiems vairuotojams. Didžiosios Britanijos vairuotojai suteikia savo mašinoms pavadinimus, o čekų ir slovakų keleiviai vis dar žaidžia geltonų automobilių žaidimą. Italijoje antradienį ir penktadienį daugelis neplanuoja keliauti ar pirkti naujo automobilio, o Ispanijoje ir Didžiojoje Britanijoje dalis vairuotojų sulaiko kvėpavimą važiuodami tuneliu ar pro kapines, kad išvengtų nelaimės.
Vietinių papročių tyrinėjimas prieš kelionę gali neatrodyti taip svarbu, kaip greičio apribojimų tikrinimas ar kelio vinjetės įsigijimas, tačiau tai tikrai padės palengvinti kelionę ir sumažinti stresą.
Komentarų nėra! Būkite pirmas.