Šiuolaikinė aviacija pasiekia beveik visus planetos kampelius, sukurdama plačią maršrutų tinklą, apimantį net pačias atokiausias vietoves, kur įmanoma nusileisti lėktuvui. Tačiau, skirtingai nei dauguma pasaulio regionų, oro erdvė virš Arktikos ir Antarktidos reguliariems keleiviniams skrydžiams praktiškai nenaudojama, išskyrus retas išimtis. Kodėl gi aviakompanijos vengia šių teritorijų?
Pagrindinė priežastis – klimatinių, geografinių ir logistinių veiksnių derinys
Pažvelgus į žemėlapį, nesunku pastebėti, kad aviacijos trasos aplenkia Arktį ir ypač Antarktidą. Priežastis – ne tiek atstumai ar techniniai apribojimai, kiek itin maža gyventojų koncentracija šiuose regionuose. Poliarinės sritys – tai atšiaurios, retai apgyvendintos teritorijos, kur nuolatinių gyventojų taip mažai, kad organizuoti reguliarius reisus ekonomiškai neapsimoka. Arktyje dar galima rasti nedidelių gyvenviečių išilgai pakrantės, tačiau Antarktidoje nuolatinių gyventojų išvis nėra. Ten esančios mokslinės stotys aptarnaujamos epizodiškai ir nereikalauja plataus aviacijos susisiekimo.
Nuolatinių gyventojų nebuvimas lemia ir reguliarių aviapervežimų poreikio nebuvimą. Aviacija – brangus transporto būdas, ypač ekstremaliomis klimato sąlygomis. Antarktidos logistika remiasi sezoniniais krovinių tiekimais, daugiausia jūra, naudojant ledlaužius ir specializuotus laivus. Vasaros laikotarpiu čia gali atskristi pavieniai lėktuvai su kroviniais ar mokslininkais, tačiau didžioji dalis pervežimų priklauso nuo palankaus oro ir galimybės nusileisti ant ledo. Arktyje situacija šiek tiek paprastesnė: kai kurios vietovės prieinamos sraigtasparniams ir mažajai aviacijai, kurie naudojami maisto produktams, medikamentams pristatyti ar personalui keisti atokiose stotyse. Aviapervežimai čia paprastai būna vietinio pobūdžio, aptarnauja gavybos įmones ar mokslines bazes ir ne visada tiesiogiai susiję su likusiu pasauliu.
Be to, reikėtų pažymėti, kad sąlygos šiuose regionuose mažai tinka saugioms oro kelionėms. Tai susiję ir su klimatu, ir su būtinos infrastruktūros nebuvimu, ir su unikaliais gamtos reiškiniais. Bet koks skrydis virš šių sričių susijęs su tam tikru rizikos laipsniu, tiek tiesiogine, tiek netiesiogine prasme, todėl dauguma aviakompanijų susilaiko nuo tokių operacijų. Nors kai kurie keleiviniai reisai ir kerta Arktyje, jų skaičius nedidelis, o maršrutai nutiesti virš itin nepalankių teritorijų. Taip yra todėl, kad aplenkti šias zonas žymiai pailgintų kelią, skrydis taptų gerokai brangesnis ir neprieinamas daugumai keleivių.
Antra priežastis: būtinos infrastruktūros nebuvimas
Jei atidėtume į šalį tokių skrydžių rentabilumo ir tikslingumo klausimus, kyla jų saugumo klausimas. Išvystytos antžeminės infrastruktūros nebuvimas bet kurį maršrutą šiuose regionuose daro potencialiai pavojingą. Antarktida ir didžioji Arkties dalis – tai praktiškai negyvenama erdvė. Ten nėra aerodromų su tinkama danga, navigacijos stočių, skubios pagalbos tarnybų ir net patikimo ryšio visu maršrutu. Visa tai didina tranzitinių skrydžių virš šių teritorijų riziką ir apsunkina jų valdymą. Net esant visiškai tvarkingam lėktuvui ir įgulai, pasiruošusiai nenumatytoms aplinkybėms, nesugebėjimas operatyviai suteikti pagalbą nukrypus nuo kurso tokius skrydžius daro nepageidaujamus.
Keleivinė aviacija pagrįsta nuoseklių saugių sprendimų principu, kur kiekvienas sistemos elementas draudžia ankstesnįjį. Įprastinėse situacijose, kilus problemoms, pilotas gali paprašyti alternatyvaus aerodromo, dispečeris pasiūlys maršrutą aplenkti audros frontą, o priverstinio nusileidimo atveju pagalba atvyks per kelias minutes. Arktyje ir Antarktidoje šių galimybių nėra. Čia nėra budėjimo aerodromų, galinčių priimti didelį lėktuvą. Avarinio nusileidimo atveju pilotui teks ieškoti tinkamos aikštelės tiesiai ant ledo, ir tai geriausiu atveju. Blogiausiu atveju lieka tęsti skrydį, tikintis technikos patikimumu. Poliarinės nakties ar sniego pūgos sąlygomis navigacija tampa praktiškai neįmanoma. Įprastų orientyrų nėra, palydovinis ryšys nestabilus, o magnetinės anomalijos šalia ašigalių iškraipo prietaisų rodmenis.
Net jei tarsime, kad lėktuvas stebuklingai nusileido, iškyla nauja problema – gelbėjimo operacija. Šiose platumose įgula negali tikėtis greitos pagalbos. Atstumai milžiniški, palankaus oro periodai trumpi, o specializuota technika ir apmokytos komandos prieinamos tik karinėms ar mokslinėms organizacijoms, ir tai ne visada. Kiekvienas gelbėtojų išskridimas – tai sudėtinga ekspedicija, reikalaujanti kruopštaus pasiruošimo ir susijusi su ne mažesne rizika nei pats skrydis. Be patikimos antžeminės paramos net patys moderniausi lėktuvai tampa pažeidžiami, todėl maršrutai per šias priešiškas teritorijas reguliariems pervežimams nepopuliarūs. Čia nėra kam apdrausti įgulos, ir tai puikiai žino tie, kurie planuoja skrydžius.
Trečia priežastis: maršrutai nėra efektyvūs
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad kelias per Antarktidą ar Arktį – trumpiausias maršrutas, tarsi tiesi linija, jungianti taškus Žemės rutulyje. Tačiau tikrovėje oro trasos formuojamos ne tik geometriniais sumetimais. Jas tiesdami atsižvelgia į vėjo veiksnius, esamus oro koridorius, degalų papildymo galimybes ir, žinoma, saugumo klausimus. Realių maršrutų analizė rodo, kad skrydžiai per apgyvendintas vietoves būna ne tik paprastesni, bet dažnai ir greitesni. Pavyzdžiui, reisas, jungiantis Pietų Ameriką ir Australiją, teoriškai galėtų vykti virš Antarktidos, tačiau tokiu atveju lėktuvas būtų izoliuotas nuo bet kokios potencialios pagalbos nenumatytos situacijos atveju. Vietoj to maršrutas tiesiamas per Ramųjį vandenyną, sumažinant riziką ir užtikrinant aiškią logistiką.
- Po pirkinių populiarioje programėlėje daugeliui žmonių iš banko kortelių „dingo” pinigai
- Hyundai pristato Elexio: pažangiausias elektromobilis su įspūdingu nuvažiuojamu atstumu vienu įkrovimu ir stebinančia kaina
- Ko bijo telefoniniai sukčiai – pasakę šias frazes sukčiai patys padės ragelį
- Šiame mieste atsirado tramvajai be bėgių. Žmonės nežino, kaip jais naudotis
- Kodėl automobilių varikliai tapo neremontuojami: viskas labai paprasta
Panaši situacija stebima ir šiaurės pusrutulyje. Nepaisant tariamo Arkties patrauklumo tiesioginiam oro susisiekimui tarp Europos ir Azijos, didžioji dauguma pagrindinių maršrutų driekiasi kiek piečiau – virš Rusijos, Skandinavijos, Kinijos ar Kazachstano teritorijų. Čia yra išvystyta aerodromų infrastruktūra, leidžianti nors ir šiek tiek padidinus atstumą žemėlapyje, sutrumpinti skrydžio laiką palankių vėjų, mažesnių apribojimų ir operatyvesnio prisitaikymo prie oro sąlygų pokyčių dėka. Be to, keleiviniai laineriai dažniausiai skrenda išilgai stambių transporto mazgų, kas supaprastina logistiką, padeda paskirstyti apkrovą ir padidina pervežimų patikimumą. Atsižvelgiant į visa tai, skrydžiai virš poliarinių sričių tampa ne tik sudėtingi, bet ir netikslingi. Nė viena aviakompanija nepasirengusi didinti degalų sąnaudų, kelti apkrovos įgulai ir mažinti patikimumo lygio dėl nežymaus laiko sutaupymo, ypač kai egzistuoja alternatyvūs, logiškesni ir gerai išdirbti šių regionų aplenkimo maršrutai.
