Kodėl tarybiniai televizoriai neturėjo nuotolinio pulto?

1960–1980 m. Lietuvos gyventojams televizorius buvo tikras technikos stebuklas, tačiau jo naudojimas labiau priminė ritualą nei patogų žiūrėjimą. Tačiau labiausiai glumino pultų nebuvimas — ypač tiems, kas matė vakarietiškus modelius. Tai nebuvo atsitiktinumas, o technologinių, ekonominių ir net ideologinių priežasčių pasekmė.

Techniniai ribojimai

Pirmieji tarybiniai spalvoti televizoriai buvo gaminami kaip pažangos simboliai, bet jų konstrukcija buvo gana senamadiška. Kanalo perjungimui naudotas būgninis selektorius — viduje esantis diskinis mechanizmas su kontaktais, kurį reikėjo sukti ranka. Kiekvienas kanalas turėjo savo padėtį, o norint tiksliai nusistatyti, reikėjo dar ir papildomai „pakrapštyti“ derinimo ratukus.

Dažnai kontaktai susidėvėdavo — tekdavo sukti rankenėlę kelis kartus, kad kanalas įsijungtų. Plastikinė rankenėlė greitai lūždavo, ir šeimoje jos vietą užimdavo… replės.

Tokiai mechanikai pultas netiko. Norint jį pritaikyti, reikėjo elektros varikliuko, sukančio būgną — tai brangino ir didino televizoriaus korpusą. Vakaruose 6-ajame dešimtmetyje tokius sprendimus bandė kurti, bet jie buvo triukšmingi ir nepatikimi. Tarybinė pramonė, kuriai patikimumas buvo svarbiau už patogumą, tokių idėjų atsisakė iškart.

Laidiniai pultai — retenybė išrinktiesiems

Pultų tarybinėje Lietuvoje visgi buvo — laidinių. Kai kurie modeliai, pavyzdžiui, „Šilelis“ ar „Horizont-107“, turėjo tokį priedą.

Tačiau laidinis pultas buvo trumpu (1–2 metrų) laidu, kuris susipainiodavo, o funkcijos — tik elementarios: įjungti, išjungti, pakeisti garsą ar kanalą. Gyvenime tai nepritapo — žmonės laidą tiesiog atjungdavo, kad netrukdytų.

Deficito ekonomika — kodėl pultai netilpo į planą

Tarybinė pramonė vadovavosi principu „mažiau funkcijų — daugiau patikimumo“. Net ir laidinio pulto įvedimas tam prieštaravo:

• Kaina — televizorius pabrangtų 10–15 %, o ir taip jis daugeliui buvo prabangos prekė.
• Komponentų trūkumas — mikroschemos pultams buvo deficitinės.
• Remonto sudėtingumas — selektorių galima buvo pataisyti lituokliu ir švitriniu popieriumi, o pulto gedimui reikėjo plokščių, kurių meistrai neturėjo.

Planinė sistema ne skatino, o slopino tokius „patogumus“. Norint pakeisti konstrukciją, reikėjo gauti dešimčių institucijų leidimus — tai trukdavo metus.

Ideologija ir buitis — televizorius kaip „šeimos altorius“

Tarybinėje Lietuvoje televizorius nebuvo tik prietaisas — tai buvo namų centras. Jį statydavo geriausioje kambario vietoje, uždengdavo nėriniuota staltiese, o kanalą perjungti galėjo tik „atsakingas šeimos narys“ — dažnai jauniausias, nes jam lengviausia bėgioti.

Valdžia televiziją laikė „langeliu į socialistinės tikrovės“ pasaulį, o ne pramoga. Dažnas kanalų keitimas buvo siejamas su „vakarietišku tuštybiškumu“ — žiūrovas turėjo priimti tai, ką rodo. Net mokslinių ataskaitų būta, kuriose teigta, jog „distancinis valdymas silpnina darbo dvasią“.

Kodėl elektroniniai selektoriai nieko nepakeitė

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pradėti gaminti televizoriai su elektroniniu kanalų perjungimu (pvz., „Elektronika-Color“). Tai teoriškai leido naudoti pultus, bet:

• Trūko mikroschemų — net 9-ajame dešimtmetyje dauguma jų buvo importuojamos iš kitų socialistinių šalių.
• Vartojimo įpročiai keitėsi lėtai — pultai masiškai paplito tik vėlyvaisiais 1980-aisiais, kai į Lietuvą pradėjo plūsti korėjietiški ir japoniški televizoriai.

Pabaigai

Tarybiniai televizoriai ir jų valdymas atspindi visą planinės ekonomikos logiką: net paprastas patogumas galėjo tapti „per dideliu iššūkiu“. Laidiniai pultai kaip „Šilelio“ priedas tik parodė skirtumą tarp elitinių ir masinių prekių.

Mechaniniai selektoriai, rankinė derinimo rutina ir centralizuota programa sukūrė unikalią „televizinę kultūrą“, kur žiūrėjimas reikalavo pastangų. Kai 1990-aisiais lietuvių namuose atsirado japoniški televizoriai su pultais, tai tapo ne tik technologine, bet ir socialine permaina — baigėsi epocha, kur net kanalo perjungimas buvo įvykis.