Algirdas Bartkus apie kuro kainų lūkesčių valdymą Lietuvoje

Pastaruoju metu viena iš pagrindinių ekonominių temų yra kuro, ypač dyzelino, kainos. Įvairios Lietuvos žiniasklaidos priemonės savo socialiniuose tinkluose prašo skaitytojų išreikšti nuomonę apie kuro kainas, paspaudžiant atitinkamą reakcijos (patiktuko) ženkliuką: ar jos labai smarkiai išaugo, ar jas reikia mažinti, ar Vyriausybė turi naudoti rezervą ir pan. Šios apklausos, žinoma, nereprezentatyvios, tačiau vis dėlto šį tą parodo. Visose jose pribloškianti dauguma respondentų mano, jog kainos išaugo tiek, kad vyriausybė tikrai turi imtis veiksmų, o kuras tapo sunkiai įperkamas.

Pagrindinis priešas – panika

Į tokį iracionalų vertinimą galima būtų nekreipti dėmesio, jeigu ne vienas niuansas. Vartotojai priima sprendimus remdamiesi savo suvokimu ir turimais lūkesčiais. Jeigu jie tikisi didelės infliacijos, skubės užbėgti blogiems įvykiams už akių ir sudaryti sandorius iš anksto, nelaukdami, kol kainos pakils. Taip aukštesnės infliacijos lūkesčiai skatina vartotojus bėgti ir pirkti jau dabar.

1 pav. Lietuvos gyventojų suvokiama infliacija ir faktinė infliacija nuo 2004 m. sausio iki 2026 m. vasario (proc.)

Šioje diagramoje pateiktos faktinės infliacijos ir suvokiamos infliacijos kreivės akivaizdžiai demonstruoja, kad gyventojai visada infliaciją pervertina ir dramatizuoja. Pavyzdžiui, šių metų vasarį, palyginti su praėjusių metų vasariu, kainos išaugo 3,32 proc., o gyventojams atrodo, kad jos išaugo 18 proc. Todėl toks dabartinės situacijos dėl kuro kainų dramatizavimas nestebina. Ar galima nuleisti juokais šį klaidingą suvokimą? Ne, negalima. Negana to, toks klaidingas suvokimas, būdingas mūsų šalies gyventojams, reikalauja ir tam tikro atsako iš valdžios ir jos įstaigų.

Gyventojai, linkę smarkiai pervertinti kainų pokyčius, visada tikisi paties blogiausio scenarijaus ir atitinkamai elgiasi. Nuolat laukdami spartesnio kainų augimo, jie norės užbėgti, jų supratimu, blogiems įvykiams už akių ir pirkti prekes, kol jos nepabrango, kartais net per mažai  derėdamiesi dėl kainos. Kaip panikuojantys bankų klientai, visi vienu metu siekiantys atsiimti indėlius ir galintys sukelti banko griūtį, taip ir panikuojantys pirkėjai, kurie, kol nepabrango prekės, skuba jas įsigyti, savo elgesiu patys sukelia infliaciją. Todėl taip, kaip Centrinio banko atstovai ramina klientus, kai panikai nėra pagrindo, valdžios pareiga – nesant objektyvių priežasčių  panikuoti dėl kuro kainų – irgi yra nuraminti žmones, o ne savo kalbomis tą paniką dar labiau skatinti. Lūkesčiai yra vienas pagrindinių ekonomikos variklių ir jais negalima žongliruoti bet kaip, nes jie lemia sprendimus, o sprendimai virsta realybe.

Kaip panika gali sugriauti banką, taip ji gali destabilizuoti kainas ir pakirsti institucijų racionalumą.

Šiame procese milžiniškas vaidmuo tenka žiniasklaidai. Publikacijos apie aliejaus naudojimą vietoj dyzelino, skurdo akcentavimas yra tai, ko reikia vengti, o ne pabrėžti.

Kuro įperkamumas

Natūraliai gyventojams norintys įsiteikti politikai visą ekonominį procesą pradeda vertinti per supaprastintą vartotojo profilį, suteikdami emocinį atspalvį procesui, kurį vertinti reikia blaiviai ir be jokių emocijų. Pirmiausia, nors kuro įperkamumas ir sumažėjo, jis vis vien išlieka labai aukštas, ir tą iliustruoja kitos dvi diagramos.

2 pav. Už vidutinį neto atlyginimą įsigyjamo kuro kiekis nuo 2015 m. sausio iki 2026 m. kovo vidurio (litrais)

Šiame paveiksle pavaizduotas benzino ir dyzelino įperkamumas, t. y. kiek litrų vieno ir kito gaminio gali įsigyti vidutinės algos gavėjas nuo 2015 m. sausio iki 2026 m. kovo. Net paėmus ne vidutinę pusės kovo kainą, o pikines sekmadienio kainas (1,7 Eur už 1 l benzino ir 2,1 Eur už 1 l dyzelino), vienas vidutinio atlyginimo gavėjas kovą gali įpirkti beveik 935 l benzino arba 760 l dyzelino. Ramiais 2015 m., tą patį kovą, vidutinės algos gavėjas galėjo sau leisti 470 l benzino arba 500 l dyzelino. Vertinant tokiu būdu, žemiausias įperkamumas buvo 2022 m. birželį. Tada vidutinės algos gavėjas galėjo sau leisti 545 l benzino arba 575 l dyzelino. Esant dabartiniam atlyginimui, tokį dyzelino įperkamumą būtų galima pasiekti net jei jo  kaina pakiltų iki 2,75 Eur. Tad, palyginti su praėjusiais metais, kuro įperkamumas yra sumažėjęs, tačiau vis dar nėra toks žemas, kad pagrindinis problemos akcentas turėtų būti namų ūkio padėtis ir įperkamumas. Ar gali dyzelino kaina pasiekti 2,75 Eur? Žinoma, gali. Tačiau net ir tokiu atveju pagrindinis akcentas turi būti ne kuro įperkamumas, o infliacijos problema.

3 pav. Santykinės benzino ir dyzelino kainos

Kiek kitaip, nei prieš tai buvusi diagrama, kuro įperkamumą reprezentuoja santykinės kuro kainos, kurios parodo, kaip keičiasi kuro kainos, palyginti su bendru kainų lygiu.

Vidutinės kovo benzino ir dyzelino kainos, skaičiuojant iki kovo 16 d. savaitės, buvo 1,52358 ir 1,770815, o jų santykiniai kainų rodmenys – 0,931460118 ir 1,082610397. Tai reiškia, kad šiandieninis 1,77 Eur litras dyzelino realiai kainuoja tiek, kiek 1,08 Eur litras baziniais 2015 m., o šiandieninis 1,52 Eur litras benzino realiai kainuoja tiek, kiek 0,93 Eur litras baziniais 2015 m. Piko kainoms – 1,7 Eur benzino ir 2 Eur dyzelino – 2015 m. atitinkamos kainos būtų buvusios 1,04 ir 1,22 Eur.

Šios dvi diagramos turi sumažinti emocinį spaudimą ir padėti suprasti, kad šis susvyravimas naftos rinkoje, nors ir nemalonus, kol kas vartotojams nėra toks didelis iššūkis. Taip komunikuojant, vartotojų lūkesčiai bent iš dalies taptų nuosaikesni ir panikos mastas ekonomikoje sumažėtų.

Nuraminus vartotojus ir jiems supratus, kad pagrindinė problema nėra kuro įperkamumas, nes jis kol kas yra tikrai įperkamas, nereiškia, kad šį klausimą galima „pakišti po kilimu“, nes situacija, kurioje mes esame, yra labai įtempta. Problema yra – ji tiesiog slypi kitur.

Infliacijos rizika

Pagrindinė rizika, kaip jau minėjau savo ankstesnėje publikacijoje, yra tiekimo rizika – tai, kad dėl karo Artimuosiuose Rytuose iš pasaulinės pasiūlos bus eliminuotas didelis jos kiekis. Tai katastrofos scenarijus, kurio šansai nėra nuliniai ir net nėra artimi nuliniams, tačiau jį reikėtų svarstyti jau paaiškėjus, kad blogasis scenarijus tampa realybe.

Šiuo metu pagrindinė problema yra ne kuro įperkamumas, o tai, kad įmonės, 2025 m. planuodamos savo gaminių ir paslaugų kainas 2026 m., į šį naftos kainų šoką neatsižvelgė. Todėl dabar visi ekonomikos dalyviai susiduria su dilema – kelti kainas ar jų nekelti. Jeigu ši naftos krizė užsitęs, galite būti garantuoti, kad visi masiškai priims sprendimą didinti kainas, įkainius, ir mes vėl išgyvensime aukštesnės infliacijos tarpsnį, nuo kurio nukentės visi: gyventojai, įmonės, valstybė, o svarbiausia – jūsų santaupų, to, ką kaupėte metų metais sau ir savo vaikams, perkamoji galia eroduos akimirksniu. Todėl pirminis uždavinys yra ne dirbtinai eskaluoti kuro įperkamumo problemą, o kiek galima užkardyti infliacijos paspartėjimą. Tai ir yra tikras rūpinimasis gyventojais. Kuras nėra vienintelė prekė, kurią žmonės perka. Yra gyventojų, kurie jo niekada neperka, tačiau infliacija paveiks ir nuskurdins visus.

Vienas pagrindinių infliacijos katalizatorių yra žmonių lūkesčiai. Jeigu jie bus iracionalūs – lauk bėdos. Žmonės elgsis vedami klaidingų įsitikinimų, ir dėl jų elgesio nukentės visa ekonomika. Pirminis uždavinys valdant infliacijos grėsmę yra racionalumo sugrąžinimas vertinant padėtį ir panikos nuotaikų išsklaidymas.

Naftos gaminių rinkoje – nuosaikios, bet kryptingos korekcijos didėjimo linkme

Norėdami suprasti rizikos pavojingumą, panagrinėkime naftos rinką, kurioje veikiantys  dalyviai sprendimus priima visada motyvuotai ir visada apdairiai. Ši analizė padės geriau suprasti, kiek galima pateisinti karštligiškumą ir ar iš viso jo reikia.

Remiantis Europos Komisijos (EK) publikuotomis savaitinėmis kuro kainomis, vidutinė dyzelino kaina Lietuvoje kovo 16 d. savaitę buvo 1,9517 Eur, o prieškarinę vasario 23 d. savaitę – 1,61462 Eur. Iki karo Irane pradžios, vasario 23 d. savaitę, 1,61462 Eur kainoje akcizas sudarė 0,5536 Eur, o pridėtinės vertės mokestis (PVM) – 0,280223 Eur. Likusi dalis, apimanti žaliavos kainą, perdirbimą ir logistiką, sudarė 0,780797 Eur. Kovo 16 d. savaitę, jau karo metu, 1,9517 Eur kainoje akcizas sudarė 0,5536 Eur, o PVM – 0,338725 Eur. Likusi dalis, apimanti viską – žaliavos kainą, perdirbimo savikainą, platinimą ir kitką – sudarė 1,059375 Eur.

Kita svarbi naftos frakcija yra benzinas. Iki karo Irane pradžios, vasario 23 d. savaitę, 1,45751 Eur benzino kainoje akcizas sudarė 0,562 Eur, o PVM – 0,252956281 Eur. Likusi dalis, apimanti žaliavos kainą, perdirbimą ir logistiką, sudarė 0,642553719 Eur. Kovo 16 d. savaitę, jau karo metu, 1,6354 Eur kainoje akcizas sudarė 0,562 Eur, o PVM – 0,28383 Eur. Likusi dalis, apimanti viską – žaliavos kainą, perdirbimo savikainą, platinimą ir kitką – sudarė 0,78957 Eur.

Žaliavos, perdirbimo, logistikos ir kitų dalių kainų prieaugis dyzelino atveju sudarė 35,7 proc., o benzino – 22,9 proc. Per tą patį laikotarpį „Brent“ naftos (išgaunamos Šiaurės jūroje ir naudojamos kaip etalonas Europos, Afrikos, Artimųjų Rytų naftos rinkose) fizinių sandorių (ne ateities sandorių, o tikrų sandorių) kainos išaugo 40,5 proc., o West Texas Intermediate(WTI) naftos (gaunamos JAV Teksase, dažniausiai naudojamos kaip kainos etalonas Šiaurės Amerikos rinkose) fizinių sandorių kainos išaugo 40,7 proc. Tai, kad daugiau nei 40 proc. pabrangusi žaliava išprovokavo gerokai mažesnius kainų, atmetus mokesčius, prieaugius, yra labai nuosaikios naftos rinkos požymis.

Dyzelino kaina reaguoja stipriai, nes jo frakcija yra ribota ir ES jo labai trūksta, tad tai normalu. Benzino kainos reakcija yra labai nuosaiki, nes ES turi benzino pertekliaus potencialą ir benzino frakcija nekonkuruoja su kitomis taip, kaip dyzelino frakcija. Stipri dyzelino kainos reakcija vis dėlto neperšoka žaliavos kainų šoko, o tik jį atkartoja. Dyzelino rinka elgiasi racionaliai, be papildomo panikos antkainio. Viskas telpa į apsidraudimo rėmus. Benzino rinka sugeria dalį šoko, o tai yra santūrios, nepanikuojančios rinkos požymis.

Tai, ką matome ir stebime, yra labai brandžios naftos rinkos vadybos rezultatas. Minėtos reakcijos rodo, kad situacija yra įtempta, tačiau nekatastrofiška, ir panikos nuotaikų tarp naftininkų nėra, antraip kainų prieaugiai viršytų žaliavos kainų prieaugius. Jeigu rinkos pulsą stebintys agentai nepuola į paniką, to nederėtų daryti ir politikams bei jų kontroliuojamoms valdžios institucijoms. Pirminė užduotis dabar visiems – suvaldyti infliacijos lūkesčius, nuslopinant paniką, kai jai nėra jokio pagrindo.

Panikos nebuvimas rinkose ir jos buvimas politinėje komunikacijoje yra pati didžiausia rizika.

Naftos rezervas

Lietuva yra Tarptautinės energetikos agentūros narė. Kovo 11 d. ši agentūra priėmė sprendimą išleisti dalį naftos rezervų. Šalims koordinuotai išleidžiant rezervus yra mažinama paklausa ir per mažėjančią paklausą daroma įtaka pardavėjams nekelti kainos. Tai nebuvo vienos Lietuvos sprendimas. Lietuva, kaip Tarptautinės energetikos agentūros narė, nepaisant menko savo svorio naftos rinkoje, vis vien privalėjo joje dalyvauti. Mūsų indėlis į pasaulinės paklausos mažinimą, žinoma, yra niekinis, tačiau sudėjus smulkesnes šalis kartu jau išeina šioks toks efektas, todėl pagal organizacijos logiką dalyvauja visi.

Nesinori būti blogu vertintoju, tačiau panašu, kad šalių narių politikai, priimantys sprendimus Tarptautinėje energetikos agentūroje, šiek tiek perreagavo. Pati organizacija rezervus laiko išimtinai tik tiems atvejams, kai sugriūna įprasti tiekimo kanalai ir materializuojasi reali rizika likti be žaliavos. Žinoma, galima svarstyti rezervų išleidimą kaip kolektyvinę spaudimo priemonę prieš kokį nors koordinuotą branginimo veiksmą, atliktą Naftą eksportuojančių šalių organizacijos (Organization of the Petroleum Exporting Countries, OPEC) kartelio, tačiau dabar pačios naftą išgaunančios valstybės kenčia nuo karo ir jų padidintos kainos tėra tik apsidraudimas nuo to, kad, sutrikus galimybei eksportuoti, jos liks be pajamų. Jų tikslas – užsitikrinti finansinius išteklius tam laikui, kai eksportas taps neįmanomas, o Europa turėtų pasilikti rezervus tam laikui, kai negalės atsivežti naftos.

Kainų augimas, su kuriuo susiduria Europa, nėra Saudo Arabijos daromas spaudimas Europai,  į kurį reikėtų atsakyti paleidžiant rezervus ir mažinant Saudo Arabijos naftos paklausą. Kainų augimas viso labo reflektuoja riziką, kad pati Saudo Arabija dėl Irano atakų gali likti be pajamų – ir ilgam. Logiškas sprendimas būtų pirkti naftą tol, kol ją įmanoma pirkti ir kol tiekimo kanalai nesugriauti, o rezervus saugoti. Šis kainos prieaugis nėra Saudo Arabijos ar kitų regiono šalių sukurtas ekonominis spaudimas pasauliui, tad ir atsakas į jį turėtų būti kitoks.

Kita vertus, sumažėjusi paklausa yra signalas naftos gavėjams laikinai mažinti pasiūlą, ką jie ir turėtų daryti, nes rezervų panaudojimas kainai suvaldyti, kai kainų augimo priežastys yra fundamentalios, verčia gavėjus užsitikrinti pakankamą kainą iš klientų kaip apsidraudimą nuo ateities turbulencijos. Toks naftos tiekėjų atsakas neutralizuoja rezervo efektą ir jam pasibaigus nulemia didesnes kainas, nei buvo prieš intervenciją.

Rezervai yra ta paskutinė gynybos linija, ties kuria mes stovėsime, o ne pirmas dalykas, kuris paleidžiamas į mūšį. O kai apima panika, patys matote, net autoritetingos organizacijos daro klaidų. Panika riziką ne mažina, o atvirkščiai – ją didina. Todėl svarbiausia yra ramiai viską vertinti ir, net jei nutiktų taip, kad dėl karo veiksmų pasaulis kuriam laikui praras 25 proc. naftos pasiūlos, nepanikuoti.

Akcizai

Vienintelė priemonė, kuri tikrai sumažintų kainas, yra akcizai, tačiau su jų peržiūrėjimu susijęs vienas svarbus dalykas. Šiuo metu kainų dinamiką lemia žaliava, ir sparčiai augant žaliavos kainai gali būti, kad akcizo efekto gyventojai nepajus, nes žaliavos prieaugis nustelbs akcizo sumažėjimą. Tokiu atveju net sumažinus akcizus dėl didelio žaliavos kainos prieaugio galutinė kuro kaina vis tiek išaugs. Vartotojai ir toliau turės teigiamus kainų augimo lūkesčius ir elgsis atitinkamai.

Negana to, kuro pardavėjai vėl neatsigins nuo insinuacijų, esą jie sumažintą akcizą pasiliko sau,  o tai gali kelti grėsmę gyventojų pasitikėjimui verslu. Akcizą dyzelinui prilyginti 440 Eur reikėjo praėjusių metų pabaigoje. Tą padarius tada, šiandien dyzelinas kainuotų ne 2,1 Eur, o 1,963 Eur. Jeigu su dabartiniu akcizu kaina būtų 2,75 Eur, tai su 440 Eur akcizu kaina būtų 2,613 Eur. Akcizą mažinti reikia dėl būtinybės parsivilioti atgal sunkųjį transportą, tačiau tai būtų geriausia padaryti bent jau sąlyginio stabilumo laikotarpiu. Tada dėl akcizų smukusios kainos lemtų nuosaikesnius vartotojų lūkesčius.

Kodėl verslo atstovai prašo akcizus mažinti dabar? Todėl, kad tikisi smukusią paklausą atgaivinti susigrąžinę sunkųjį transportą iš Lenkijos. Ir todėl, kad nepasitiki valdžia, netiki, kad ši sugebės sureguliuoti akcizus protingai tada, kai viskas aprims, nes kai viskas aprims, kuro kainos nebebus aktuali tema. Tai yra mažėjančio pasitikėjimo valdžia požymis.

Metas yra toks, kad kiekviena diena gali pažerti daug blogų ir daug kartų blogesnių nei vakar naujienų, tad verslo pasitikėjimas racionalia vyriausybe, kontroliuojančia lūkesčių procesus ir sugebančia atkurti pasitikėjimą, yra būtinas.

Komentaro autorius Algirdas Bartkus yra Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas.