Skamba kaip pokštas, bet tai – tikrovė: Latvijos nacionalinė oro bendrovė „airBaltic“ vėl prašo pinigų. Ir ne šiaip sau kelių milijonų – šįkart kalbama apie 250 milijonų eurų.
Nors buvęs ilgametis vadovas Martinas Gaussas jau paliko įmonę, viskas liko kaip buvę: nuostoliai didžiuliai, skolos rekordinės, o atsakomybė – vis dar valstybei. Naujojo generalinio direktoriaus Andrejaus Martynovo interviu Latvijos radijuje nuskambėjo taip, lyg niekas nepasikeitė – kaltas pasaulis, o pinigus turi duoti mokesčių mokėtojai.
Skaičiai šokiruoja:
- Pirmojo 2025 m. ketvirčio nuostolis – 29 mln. eurų
- Neigiamas kapitalas – 195 mln. eurų
- Bendra skolų suma – net 1,648 mlrd. eurų
Nepaisant šios juodos finansinės skylės, „airBaltic“ vadovybė tikina, kad bendrovė – tai „vertybė valstybei“, kuriai reikia padėti. Jie prašo ne šiaip finansinės pagalbos, o kapitalo „strategijai įgyvendinti“ bei pasiruošimui akcijų platinimui biržoje (IPO). Bet iškart įspėja: jei valstybė neinvestuos, jos įtaka bendrovei „susilpnės“. Tarsi tokia įtaka kada nors būtų buvusi reali.
Latvijos vyriausybė jau investavo į „airBaltic“ per 500 milijonų eurų, tačiau Valstybės kontrolės ataskaitos rodo: jokios kontrolės nebuvo. Vadovybė gyveno ištaigingai – pirko naujus lėktuvus, elektromobilius, dalijo premijas, rėmė pramoginius projektus, o dabar… vėl prašo daugiau.
Dar įdomiau – Latvija dabar nori pasidalinti šia „našta“ su kaimynais. Oficialiai svarstomas pasiūlymas Lietuvai ir Estijai prisidėti prie nacionalinės aviakompanijos akcijų ir tapti bendrasavininkėmis.
Priminsime Latvijos kaimynams:
- Lietuva jau turėjo savo aviakompaniją flyLAL, kuri bankrutavo 2009 m. – blaivus sprendimas nelaidoti valstybės milijonų.
- Estija buvo mažiau pragmatiška. „Estonian Air“ gavo 85 mln. eurų iš valstybės – ir taip pat bankrutavo. Po to įkurta „Nordica“, į kurią įlieta dar 70 mln. eurų, ir ji bankrutavo 2024 m.
Ar po tokių pamokų Lietuva dar kartą šoks į tokį eksperimentą? Vargu.
Bet Latvijos pusėje entuziazmas neslopsta. Nors Martynovas sako, kad geriau būtų gauti finansavimą ne iš valstybės, o iš rinkos, paaiškėja, kad IPO planai gali būti atidėti iki 2026 m. Kitaip tariant, pinigų reikia dabar, bet rezultatai – „kada nors“.
Klausimas Lietuvai: ar mes tikrai norime tapti šios nebaigtos istorijos dalimi?
Sprendimas investuoti į nuolat nuostolingą verslą, kuris dešimtmečiais nesugeba atsistoti ant kojų be valstybės įsikišimo, gali būti ne strategija, o tiesiog klaida.
Ir gal tai juokinga tik iš pradžių – kol nepamatuojam, kiek kainuotų toks „juokas“.
