Perspėja dėl užstato sistemos plėtros: sukeltų chaosą pakuočių tvarkyme, o už tai sumokėtų vartotojai

Seime vėl pasirodžius iniciatyvoms plėsti užstato sistemą, į ją įtraukiant alkoholinių gėrimų ir konservuotų maisto produktų pakuotes, ekspertai perspėja: tai gali sugriauti sėkmingai veikiančią dabartinę pakuočių atliekų tvarkymo sistemą, pabranginti prekes ir sukelti kitų nepatogumų vartotojams. Be to, tai nebūtinai atneštų laukiamą efektą – didesnį stiklo pakuočių surinkimą bei švaresnę aplinką.

Lietuva pagrįstai didžiuojasi dabartine jau dešimtmetį sėkmingai veikiančia užstato sistema, tačiau ar tai reiškia, kad ją galime plėsti bet kokia kaina? Plėtra pareikalautų didelių investicijų, be to, iškiltų pavojus ir efektyviam dabartinės konteinerinės sistemos veikimui.

Į konteinerius investuota milijonai eurų

Anot Karolio Šiaudkulio, gamintojų ir importuotojų asociacijos „Gamtos ateitis“ vadovo, per pastaruosius keletą metų labai išplėsta stiklo pakuočių surinkimo infrastruktūra visoje Lietuvoje, į ją investuotos milijoninės lėšos, įrengti tiek individualūs, tiek kolektyviniai, antžeminiai, požeminiai ir kiti konteineriai.

„Tai, kad dabartinė stiklo surinkimo sistema puikiai veikia, iliustruoja ir skaičiai: jei 2023 m. buvo surinkta 33 tūkst. tonų stiklo, tai 2024 m. šis skaičius siekė netoli 42 tūkst. tonų. Natūraliai kyla klausimas, kam griauti šią veikiančią sistemą? Juk jei didžioji šio surenkamo stiklo dalis nukeliaus į užstato sistemą, kaip išlaikysime dabartinę sistemą? Stiklo konteineriai bet kokiu atveju turės likti, tačiau sumažėjus surenkamo stiklo kiekiui, jų eksploatavimas labai pabrangs, taps neefektyviu. Galiausiai tai atsispindės ir išaugusiose kainose bei gyventojų piniginėse“, – sako K. Šiaudkulis.

Kiltų ir teisinis chaosas. Mat 2023 m. Lietuvoje įvykdžius pakuočių atliekų sistemos reformą, pagal kurią pakuočių atliekų surinkimą ir vežimą pavesta savarankiškai organizuoti savivaldybėms, pastarosios sudarė naujas pakuočių atliekų surinkimo ir vežimo sutartis. Beveik visos šios sutartys yra 7 metų trukmės, o kainodara susieta su konkrečiais atliekų kiekiais, kurie įvertinti pagal dabartines apimtis. Jei jos mažėtų, tokių sutarčių keitimas būtų nepaprastai sudėtingas.

Parduotuvės virstų atliekų tvarkymo centrais?

Plečiant užstato sistemą, reiktų plėsti ir jos infrastruktūrą, todėl kiltų daug technologinių, logistinių ir organizacinių iššūkių.

„Dabartinių taromatų ir jiems skirtų erdvių tikrai nepakaktų, nes jie pritaikyti PET pakuotėms ir skardinėms, tuo tarpu stiklo tara čia sudaro tik 6% visų pakuočių. Taigi tonas stiklo tektų surinkti kitose nei esame įpratę parduotuvių ar prekybos centrų vietose. Tai reiškia ne tik naujas investicijas, bet ir begalę organizacinių bei logistinių klausimų. Juk stiklo tvarkymas reiškia ir papildomą triukšmą, papildomus, ne visada malonius, stiklo tarose užsilikusių, gendančių produktų kvapus. Ar prie komforto, tvarkingų ir švarių parduotuvių pripratę pirkėjai būtų tuo patenkinti?

Be to, dalis regioninių parduotuvių įsikūrusios gyvenamuosiuose namuose. Kaip spręstume ventiliacijos klausimus? Ar tikrai mūsų parduotuvės turi virsti atliekų tvarkymo centrais, ar tokia yra jų paskirtis?“, –klausia Rūta Vainienė, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos direktorė.

Ji priduria, kad investicijos į infrastruktūros plėtrą, taip pat į gaminių ženklinimą neišvengiamai būtų įskaičiuotos į gaminių kainą ir taip nugultų ant pirkėjų pečių.

Nepatogumai gyventojams ir 10 centų „uždarbio“ mitas

Šiaudkulis tvirtina, kad ne tik prekybos vietos, bet ir namai imtų panašėti į atliekų kaupimo vietas. „Parduotuvių tinklas tikrai nėra toks platus kaip konteinerių tinklas. Tad gyventojai, norėdami atgauti užstatą, bus priversti savo namuose be jau dabar kaupiamų PET bei skardinių pakuočių, papildomai sandėliuoti ir stiklo tarą. Dar įvertinkime ir tai, kad dėl vieno stiklainiuko niekas į taromatą neskubės, tos taros susikaups pakankamai daug, ji bus sunki, ją reiks nunešti ar nuvežti. Galų gale žmonės gali ir pasimesti, kur kokį stiklainį nešti“, – perspėja jis.

Dažnai užstato plėtros šalininkai argumentuoja, esą vartotojas išloš, nes „uždirbs“ dešimt centų. Tačiau Raminta Radavičienė, Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinė direktorė akcentuoja, kad tai klaidinantis mitas. „Užstatas nėra uždarbis, jis įskaičiuojamas į prekės kainą. Vadinasi, pirkėjas visada iš pradžių sumoka daugiau. O jei butelis sudužo, jei nusilupo etiketė ir pakuotė nepriimta, jei žmogus tiesiog nepajėgia jos pristatyti į taromatą, tie dešimt centų yra jo nuostolis“, – pabrėžia ji.

Ar gamta padėkos?

Lietuvoj įvedus užstato sistemą, aplinkoje pastebimai sumažėjo besimėtančių plastiko butelių, skardinių pakuočių. Jas surenka, jei ne patys teršėjai, tai kiti žmonės, kurie dėl depozito gavimo atlieka tam tikrą „sanitarinį“ vaidmenį. Užstato sistemos plėtros šalininkai taip pat tikisi, kad praplėtus sistemą, aplinka taps dar švaresnė. Tačiau ar tokie lūkesčiai pagrįsti?

Ekspertai tuo abejoja. „Apsidairę aplink galime matyti, kad mūsų aplinka nėra stipriai užteršta stiklo tara. Juk stiprieji gėrimai ar stiklainiuose esantys maisto produktai dažniau yra vartojami namuose, o ne gamtoje, todėl ir tarša mažesnė. Taip pat kyla klausimas, ar visoms atliekoms, kurias randame gamtoje, turime įvesti depozito sistemą? Miškai teršiami padangomis, statybinėmis atliekomis ir pan., galbūt ir čia sugalvosime kokį nors depozitą? Turime rasti kitų būdų ugdyti gyventojų sąmoningumą“, – dėsto R. Radavičienė.

Tuo tarpu K. Šiaudkulis tvirtina, kad paradoksaliai galime sulaukti ir priešingo efekto. „Jei turėsime dvigubą stiklo pakuočių surinkimo sistemą, t.y. jas rinksime tiek per užstatą, tiek per konteinerius, tai neišvengiamai reikš ir didesnes energijos, logistikos sąnaudas, didesnį CO₂ pėdsaką. Jei šiandien stiklas patogiai keliauja tiesiai į konteinerius ir iš jų į perdirbimo vietas, tai dalį jo perkėlus į užstato sistemą prireiks papildomų ir dažnesnių surinkimo reisų, papildomo rūšiavimo. Kitaip tariant, daugiau kuro, daugiau eismo ir daugiau CO₂“, – atkreipia dėmesį K. Šiaudkulis.

Tačiau galbūt užstato sistemos plėtra padidins stiklo pakuočių surinkimą? Ekspertai tuo taip pat abejoja. Jau ir dabar stiklo surenkama apie 70 proc. nuo visų išleistų pakuočių, taigi Vyriausybės nustatyti tikslai įgyvendinami. Tačiau stiklo pakuočių ciklas yra ilgesnis nei kitų pakuočių. Paprastai stiklo tara nėra skirta greito vartojimo produktams, todėl gyventojų lentynose ir sandėliukuose užsilaiko, pavyzdžiui, žirneliai, padažai, įvairūs konservai. Dar kiti gyventojai linkę kaupti ne tik konservus, bet ir stipresnių gėrimų atsargas. Be to, dalis žmonių neskuba atsikratyti stiklo tara – ji buityje panaudojama kelis kartus.

Reikia stabilumo, o ne populizmo

Pasak ekspertų, iniciatyva plėsti užstato sistemą atrodo labiau kaip politikų siekis pasirodyti „žaliais“ nei realus žingsnis link tvaresnės aplinkos.

„Apie užstato sistemos plėtrą diskutuojame jau ne vienerius metus. Idėja vis ištraukiama į viešumą, nors argumentai „už“ ir „prieš“ išsakyti ne kartą, valstybės lėšomis atliktos išsamios studijos, gilios analizės, priimti sprendimai judėti tuo keliu, kuriuo dabar einame. Tad vėl ir vėl keliamas klausimas bei noras griauti dabartinę sistemą, nepateikiant rimtų argumentų, labai nemaloniai stebina “, – sako R. Radavičienė.

„Kai kalbame apie pakuočių tvarkymo sistemą, turime prisiminti, kad jai būtinas stabilumas, aiškios taisyklės ir prognozuojamumas. Į ją jau investuotos dešimtys milijonų eurų, verslai prisitaikė, gyventojai priprato. Staigus, neapgalvotas pokytis reikštų chaosą, netikrumą ir pasitikėjimo praradimą. Kiekvienas naujas žingsnis turi būti pasvertas, paremtas skaičiavimais ir faktais“, – tvirtina R. Radavičienė.

Almontas Kybartas, pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“ vadovas, primena, kad 2025 m. buvo priimtas Pakuočių ir pakuočių atliekų reglamentas. „Šis teisės aktas numato labai daug pokyčių, kuriuos neišvengiamai turės atlikti tiek verslas, tiek valstybė. Todėl manome, kad reikėtų koncentruotis į tai, kas dar nepadaryta, o ne į tai, ką jau Lietuva sėkmingai įgyvendino“, – ragina A. Kybartas.