Per lietingą dieną, kokių Lietuvoje netrūksta ir artėjant lapkričiui, ant tako prikibę lapai man visada atrodo nekalti. Tačiau ant šlapių trinkelių ar asfalto jie gali tapti slidžiu sluoksniu. Norėjau palyginti, ar skirtingo rašto batų padai elgiasi nevienodai, bet nenorėjau to tikrinti rizikuodama paslysti lauke.
Todėl bandymą perkėliau ant žemai padėtos lentos. Ant jos pritvirtinau šlapius lapus, batus bandžiau ne avėdama, o traukdama už kulno pritvirtintu matuokliu. Tai nėra laboratorinis sukibimo matavimas, tačiau vienodomis sąlygomis galima pamatyti, ar vienas padas pradeda slysti anksčiau už kitą.
Ko reikėjo saugiam palyginimui
Pasirinkau tris panašaus dydžio batus: vienus su gilesniu, ryškiai išraižytu protektoriumi, antrus su tankiomis smulkesnėmis vagelėmis, trečius – jau gerokai padėvėtus ir beveik lygiu padu. Į testą įtraukiau tai, ką dažniausiai avime šlapiu oru, o ne specialius žygio ar sportinius modelius.
- Tvirtą, trumpą lentą, padėtą horizontaliai ant lygių grindų.
- Neslystantį paklotą po lenta ir spaustuvus, kuriais lentą pritvirtinau prie sunkaus darbastalio.
- Vienodo dydžio šlapius lapus ir lipnią juostą jų kraštams prilaikyti.
- Bagažo svarstykles su jėgos rodmeniu ir platų dirželį, kurį apjuosiau aplink bato kulną.
- Vienodą apkrovą – į kiekvieną batą įdėjau tą patį tvirtai supakuotą penkių kilogramų svarelį.
Vienas bandymo principas čia ypač svarbus: bato neavėjau ir jo netraukiau rankomis tiesiai. Taip išvengiau rizikos, kad paslysiu pati, o svarelis padėjo sulyginti skirtingo svorio batų palyginimą. Penki kilogramai nėra žmogaus žingsnio kopija, todėl tai tik kontroliuojama buitinė demonstracija.
Kaip atlikau bandymą žingsnis po žingsnio
- Padėjau lentą ant pakloto ir spaustuvais pritvirtinau prie darbastalio. Prieš pradėdama stipriai pastūmiau ją ranka: jei ji klibėtų, bandymo neatlikčiau.
- Ant lentos vienu sluoksniu išdėliojau panašaus dydžio lapus. Juos sudrėkinau vandeniu, o kraštus prilaikiau juostele, kad traukiamas batas nenustumtų viso lapų sluoksnio.
- Į pirmą batą įdėjau svarelį, prie kulno pritvirtinau platų dirželį ir bagažo svarstykles. Traukiau horizontaliai, lėtai ir tiesiai, kol batas vos pajudėjo. Užrašiau rodmenį, o nebandžiau bato staigiai timptelėti.
- Tą patį pakartojau dar du kartus ir išvaliau bato padą nuo prilipusių lapų. Tada naudojau kitus batus, bet palikau tą patį svarelį, lentą, lapų plotą ir traukimo kryptį.
- Jei lapai pasislinkdavo, bandymą sustabdydavau ir juos pritvirtindavau iš naujo. Tokį rezultatą laikiau netinkamu palyginimui, nes tuomet matuočiau ne vien bato pado sukibimą.
Ką parodė šlapi lapai ir protektorius
Mano palyginime greičiausiai pajudėjo beveik lygaus pado batas. Gilesnio rašto batai prireikalavo didesnės traukos, o trečiojo rezultatas atsidūrė per vidurį. Skaičiai tarp pakartojimų šiek tiek keitėsi, todėl svarbiau buvo ne vienas rodmuo, o ta pati tendencija visuose bandymuose.
Taip galėjau patikrinti, ar lapai mažina sukibimą, bet ne nustatyti, kiek saugus konkretus batas kiekviename kelyje. Kai lapas šlapias, po juo gali likti vandens ir susispaudusių augalinių medžiagų sluoksnis. Padas ne visur tiesiogiai remiasi į šiurkštų grindinį, o jo rašto grioveliai gali prasčiau pasiekti tvirtą pagrindą. Kai lapai susmulkinti ir suspausti, paviršius dar kitoks nei iš vieno ką tik nukritusių lapų sluoksnio.
Protektoriaus gylis nėra vienintelis veiksnys. Reikšmės turi pado guma, jos kietumas, temperatūra, dėvėjimasis ir paviršius po lapais. Net gilūs grioveliai negarantuoja, kad batas neslys ant drėgnų, supuvusių lapų ar glotnios plytelės. Todėl mano bandymas parodė skirtumą tarp trijų konkrečių batų tik tomis pačiomis namuose sudarytomis sąlygomis.
Kur lengva suklysti ir ką verta prisiminti lauke
Didžiausia mano bandymo klaida būtų buvusi pakeisti kelias sąlygas vienu metu: vieniems batams duoti šviežius lapus, kitiems – jau sutrintus, arba vieną batą stipriau prispausti. Taip pat nereikėtų lyginti skirtingų rodmenų, jei skiriasi apkrova ar traukimo kampas. Bagažo svarstyklės nėra tikslus laboratorinis prietaisas, o traukiant ranka greitį išlaikyti sunku.
Bandymas užtruko apie 30 minučių, įskaitant lentos paruošimą, tris traukimus kiekvienam batui ir paviršiaus sutvarkymą. Jis man priminė paprastą dalyką: ant šlapių lapų verta žengti atsargiau, o nepasikliauti vien pado išvaizda. Lauke sulėtinu žingsnį, ypač ant įstrižo tako, laiptų ar lapais uždengtos dangos. Jei tenka rinktis batus, renkuosi nesudėvėtą padą su aiškiomis vagelėmis, bet nelaikau jo apsauga nuo bet kokio slydimo.
Šlapiais lapais uždengtas kelias gali būti slidus, tačiau mano nedidelis bandymas nepaverčia vieno bato universaliu nugalėtoju. Jis tik leidžia saugiai palyginti kelis padus tomis pačiomis sąlygomis. Po lietaus pati pirmiausia pasitikiu atsargesniu žingsniu, o ne vien protektoriumi.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kodėl šlapi lapai ant tako tampa slidūs?
Drėgni, suspausti lapai gali sudaryti tarpinį sluoksnį tarp bato pado ir kelio dangos. Slidumą keičia lapų būklė, paviršius po jais ir bato padas.
Ar giliai išraižytas bato padas neslys ant šlapių lapų?
Gilesnis protektorius gali padėti, bet negarantuoja saugaus sukibimo. Svarbūs ir pado mišinys, jo nusidėvėjimas bei tai, ar po lapais yra lygi danga.
Kaip namuose saugiai palyginti batų padų sukibimą?
Galima bandyti batus neavint, ant nejudančios horizontalios lentos, naudojant vienodą apkrovą ir lėtai traukiant dirželiu. Jei lenta ar svarelis juda nevaldomai, tokio bandymo neatlikite.
Ar toks bandymas parodo, kurie batai saugiausi žiemą?
Ne, nes jis neatkuria tikro ėjimo ir neapima ledo, sniego, šalčio ar skirtingų gatvės dangų. Tai tik ribotas palyginimas ant vieno šlapių lapų sluoksnio.
