Po lietaus Dūkštų pažintiniame take miško paklotė greitai pasikeičia: ant žemės guli šlapi lapai, o minkštesnėse vietose batai ima slysti. Per vieną spalio išvyką pasiėmiau žygių lazdas ir nusprendžiau patikrinti, ar jos čia iš tiesų padeda, o ne tik užima vietą kuprinėje.
Su šeima tokiais takais einame neskubėdami, todėl man rūpėjo ne greitis, o praktiški dalykai: ar antgaliai kabinasi į gruntą, ar rankenos patogios su plonomis pirštinėmis ir ar po valandos nepavargsta riešai. Po žygio pasižiūrėjau ir į 2026 m. Lietuvos parduotuvėse siūlomų lazdų kainas.
Kaip pasiruošiau takui
Ėmiau aliuminines, reguliuojamo ilgio lazdas su riešo dirželiais ir kietmetalio antgaliais. Tai įprastas pasirinkimas miško takams: ilgį galima pritaikyti, o antgalis įsiremia į gruntą. Prieš išeidama patikrinau, ar fiksatoriai užsiveržia tvirtai, ar dirželiai nesusisukę ir ar abu antgaliai vienodi. Laisvai slankiojanti lazda ant šlapios nuokalnės būtų ne pagalba, o papildoma rizika.
Lazdas susireguliavau taip, kad stovint ant lygaus tako alkūnės būtų maždaug stačiu kampu. Įkalnėje rankeną laikiau trumpiau, nuokalnėje lazdoms leidau būti šiek tiek ilgesnėms. Dirželį užsimoviau per apačią, kad delnas galėtų patogiai remtis į kilpą. Ant slidžių atkarpų sąmoningai žengiau mažesniais žingsniais ir lazdas statydavau šalia savęs, o ne toli į priekį.
- Prieš pradedant apžiūrėjau lazdų fiksatorius ir antgalius.
- Pirmus kelis šimtus metrų ėjau lėčiau, kad priprastų rankos ir rastųsi patogus ritmas.
- Ant šlapių lapų antgalius statydavau į tvirtesnę tako dalį, o purve – ne į giliausią vėžę.
- Po maršruto nuvaliau purvą ir patikrinau, ar fiksavimo vietose neliko smėlio.
Kas pasimatė ant šlapių lapų ir purvo
Ant šlapios lapijos lazdos padėjo pajusti pusiausvyrą, bet nepadarė tako neslidaus. Jei antgalį pastačiau ant plokščio lapų sluoksnio, jis kartais praslysdavo kartu su juo. Geriau laikėsi ten, kur po lapais buvo tvirtas gruntas. Purvo ruože sukibimas buvo aiškesnis, kai antgalis pasiekdavo žemę, o ne įsmigdavo į minkštą kraštą ar tarp šaknų.
Patogios rankenos ir taisyklingai uždėti dirželiai sumažino poreikį stipriai spausti lazdą delnu. Vis dėlto po ilgesnio ėjimo jaučiau, kad riešai pavargsta, ypač kai bandžiau jomis remtis per smarkiai. Man jos labiausiai pasiteisino kaip papildomas atramos taškas, o ne kaip priemonė slydimui visiškai sustabdyti. Ant šlapių medinių ar kitų lygių paviršių pasitikėti vien antgaliais nereikėtų.
Patogumas priklausė ir nuo svorio. Lengvesnę lazdą paprasčiau kilnoti, bet mano bandytos aliumininės atlaikė įprastą miško tako naudojimą ir nesukėlė jausmo, kad turiu jas saugoti nuo kiekvieno prisilietimo. Reguliavimo fiksatorius veikė patikimai, kai prieš žygį jį tinkamai užveržiau. Sušlapusias lazdas grįžusi išskleidžiau ir nusausinau, kad purvas neliktų vamzdelių sujungimuose.
Kokias klaidas pastebėjau
Didžiausia mano klaida pradžioje buvo bandymas žengti įprastu tempu. Kai žingsniai per ilgi, lazdą tenka statyti nepatogiai, o antgalis gali atsidurti ant laisvai gulinčio lapo. Sulėtinusi žingsnį lengviau išsirinkau tvirtesnę vietą ir nebesirėmiau į lazdas visu svoriu.
Taip pat nevertėtų trumpinti lazdų tiek, kad rankos nuolat būtų pakeltos, ar palikti dirželių taip laisvai, kad delnas slystų. Rekomenduoju pradėti nuo lėto ėjimo ir, jei reikia, koreguoti ilgį. Jei tako danga ypač slidi, rinkčiausi apavą su geru protektoriumi, o ne tikėčiausi, kad lazdos kompensuos netinkamus batus. Dūkštų take laikiausi pažymėto maršruto ir nėjau į šlapią šlaitą vien tam, kad patikrinčiau antgalius.
Mano patarimas: prieš pirkdama lazdas patikrinkite, ar jų ilgis reguliuojamas, fiksatoriai tvirtai laiko nustatymą, o rankena patogi jūsų delnui. Ant šlapių lapų antgalį statykite ant tvirtesnės žemės, ne ant puraus lapų kilimo.
Kiek kainuoja ir ar verta pirkti
Peržiūrėdama 2026 m. Lietuvos sporto ir lauko prekių parduotuvių pasiūlą, paprastas aliuminines žygių lazdas radau maždaug už 20–35 eurus už porą. Patogesni modeliai su kokybiškesnėmis rankenomis ar greitesniu fiksavimu dažniausiai kainuoja apie 35–70 eurų, o lengvos anglies pluošto lazdos gali kainuoti nuo maždaug 70 iki 150 eurų ir daugiau. Tai kainų intervalai, nes akcijos, komplektacija ir gamintojas juos keičia.
Vienam ar keliems pasivaikščiojimams per metus rinkčiausi paprastą, reguliuojamo ilgio porą, jei ji gerai laikosi rankoje ir fiksatoriai patikimi. Dažnai einant ilgesnius maršrutus verta parduotuvėje palaikyti kelis modelius ir palyginti rankenų formą bei svorį. Mano žygis truko apie 90 minučių; энэ laikā lazdomis buvo patogu išlaikyti ritmą, bet jos nepakeitė atsargaus žingsnio. Dūkštų take man svarbiausia pasirodė ne brangiausias modelis, o tinkamai parinktas ilgis ir antgalio vieta.
Po šio bandymo žygių lazdas pasiimčiau ir kitą kartą, ypač jei prieš tai lijo. Jos suteikė papildomos atramos, o rankoms buvo patogu, kai neskubėjau. Vis dėlto šlapių lapų takui renkuosi ne vien lazdas: žiūriu į batų padą, žingsnio ilgį ir tai, kur statyti antgalius.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kiek laiko trunka Dūkštų pažintinis takas?
Trukmė priklauso nuo pasirinkto maršruto, ėjimo tempo ir sustojimų. Prieš vykdama pasižiūriu aktualų tako žemėlapį bei ženklus vietoje, nes skirtingos atkarpos gali būti nevienodo ilgio.
Kaip pasirinkti žygių lazdų ilgį?
Ant lygaus paviršiaus suėmus rankeną alkūnė turėtų būti sulenkta maždaug stačiu kampu. Reguliuojamas modelis patogus, nes ilgį galima šiek tiek keisti įkalnėse ir nuokalnėse.
Ar galima žygių lazdas naudoti ant medinių takų?
Galima, tačiau ant šlapios lygios lentos antgalis gali praslysti. Tokiose vietose žengiu trumpiau ir lazdas naudoju atsargiai, o ne visu svoriu į jas remiuosi.
Ar žygių lazdos padeda vaikštant su vaikais?
Jos gali suteikti papildomą atramos tašką suaugusiajam, bet nepašalina slidžių šlaitų ar purvo rizikos. Vaikams skirtą porą rinkitės pagal jų ūgį, o taką planuokite pagal vaikų ištvermę ir tos dienos sąlygas.
