Prieš Heloviną mūsų virtuvėje saldainiai paprastai atsirasdavo ten, kur juos patogiausia padėti – ant stalo, šalia vaisių dubens ar prie kavos puodelių. Eidama pro šalį, kartais pasiimdavau vieną, nors nebūtinai būdavau alkana. Ne visada net prisimindavau, kiek kartų tai nutiko per vakarą.
Šįkart saldainius sudėjau į uždarą virtuvės stalčių, o vakare pasižymiu, kiek kartų jų pasiėmiau ir iš kurios vietos. Nedarau to tam, kad sau ką nors uždrausčiau ar pradėčiau skaičiuoti kalorijas. Noriu tik pamatyti, ar pasikeičia mano automatinis siekimas, kai skanėstai nebėra nuolat prieš akis. Įprasto valgymo režimo nekeičiu.
Ką ir kodėl pasižymiu
Užtenka mažo lapelio arba užrašo telefone. Užrašau vietą, iš kurios paėmiau saldainį, ir vieną brūkšnį už kiekvieną kartą. Jei tą patį kartą paimu kelis saldainius, pasižymiu vieną paėmimą, o ne kiekvieną atskirai. Taip stebiu, kaip dažnai grįžtu prie saldainių, o ne bandau suskaičiuoti kiekvieną kąsnį.
Mano pagrindinė vieta yra uždaras stalčius. Jei namuose saldainių vis dėlto atsiranda ir kitur, pavyzdžiui, rankinėje ar šeimos nario paliktame maišelyje, užrašau ir tą vietą. Ant stalo jų specialiai nepalieku. Jei visus saldainius laikau stalčiuje, dienos įraše lieka tik ši viena vieta – nereikia sugalvoti papildomų kategorijų.
Vietų skirtumą galima pamatyti tik tada, kai užrašai atspindi tikrovę. Todėl pirmiausia pasižymiu, kur saldainiai iš tiesų buvo, o ne kur, mano manymu, jie turėjo būti. Vienas vakaras nieko neįrodo: paėmimų skaičių gali veikti svečiai, nuovargis ar tiesiog tai, kad tądien saldainius pasiūlė vaikai.
Kaip atlieku šį nedidelį bandymą
- Helovino saldainiams parenku vieną uždarą virtuvės stalčių, kurį patogu atidaryti ir vėl uždaryti. Saldainius laikau originaliose pakuotėse, kad būtų aišku, ką padėjau, ir jie nepasimestų tarp kitų daiktų.
- Susitariu su savimi, kad nekeisiu pusryčių, pietų, vakarienės ar įprastų užkandžių. Nepraleidžiu valgymo tam, kad „atsverčiau“ saldumyną, ir nebandau iš anksto numatyti, kiek saldainių sau leisiu.
- Kiekvieną kartą pasiėmusi saldainį pažymiu brūkšnį prie tos vietos, iš kurios jį paėmiau. Žymą galiu padaryti iškart arba susirašyti vienu metu vakare, jei atsimenu patikimai.
- Vakare suskaičiuoju brūkšnius pagal vietas. Prireikus užrašau vieną trumpą aplinkybės pastabą, pavyzdžiui, „žiūrėjome filmą“ ar „svečiai atnešė saldainių“. Nuotaiką ar kūno svorį vertinti šiam palyginimui nereikia.
- Po kelių dienų peržvelgiu užrašus ir palieku juos kaip informaciją apie įprotį, o ne kaip pažymį sau. Jei įrašai ima kelti įtampą, nustoju juos pildyti.
Ką pastebėjau namuose
Uždarius stalčių, saldainiai nebedalyvauja kiekviename virtuvės praėjime: jų nematau, kai verdu arbatą ar ruošiu vakarienę. Tačiau tai nereiškia, kad jų nebevalgau. Kai noriu, atidarau stalčių ir pasiimu. Skirtumas man labiau susijęs su pauze tarp minties ir veiksmo, o ne su draudimu.
Vakarinis skaičiavimas padeda pastebėti ir pačią situaciją. Kartais užrašas parodo, kad saldainį paėmiau todėl, jog jį pamačiau. Kitą vakarą jis gali būti prie arbatos arba pasiūlytas šeimos nario. Vien iš brūkšnių negaliu spręsti, ar mano mityba pasikeitė, ar kūno svoris turėtų kisti. Tam įtakos turi kur kas daugiau dalykų, o kelios dienos nėra patikimas svorio vertinimas.
Man patinka, kad šis stebėjimas neužima viso vakaro. Vienas brūkšnys trunka akimirką, o trumpas skaičiavimas – apie minutę. Jei dienos pabaigoje neprisimenu tikslaus skaičiaus, nežymiu spėjimo kaip fakto. Užrašau „nepamenu“ arba palieku dieną be skaičiaus. Taip kelių neaiškių akimirkų nepaverčiu tariamai tiksliu rezultatu.
Ko šis būdas nepakeičia
Stalčius pats savaime nėra svorio mažinimo priemonė, o skaičiavimas nepasako, kiek maisto man reikia. Šiuo būdu nevertinu saldainių kaip „gerų“ ar „blogų“ ir nesudarau draudžiamų produktų sąrašo. Man tai tik paprastas būdas atkreipti dėmesį į virtuvės aplinką ir savo įprotį, nekeičiat įprasto valgymo ritmo.
Dažniausia klaida būtų skaičių paversti taisykle: pavyzdžiui, nuspręsti, kad nuo rytojaus galiu pasiimti tik tam tikrą kiekį, arba praleisti valgį, nes vakar valgiau saldumynų. Aš to nedarau. Jei noriu įpročius keisti, renkuosi mažą, man realistišką žingsnį ir stebiu, ar jis netampa papildomu rūpesčiu.
Mano patarimas: saldainius laikykite vienoje uždaroje vietoje, o vakarais žymėkite tik paėmimo kartus ir vietą. Nevertinkite savęs pagal skaičių ir nekeiskite įprastų valgymų tam, kad jį sumažintumėte.
Kiek kainavo ir kiek užtruko
Šiam bandymui papildomų pirkinių nereikėjo – stalčius jau buvo virtuvėje, o užrašams panaudojau telefone esančią užrašinę. Pasiruošimas užtruko kelias minutes, o vakarinis suskaičiavimas paprastai telpa į minutę. Jei turite mažų vaikų ar bendrą saldainių atsargą, verta jiems paprastai pasakyti, kur saldainiai padėti, kad šis būdas nevirstų slėpynėmis ar ginču.
Man šis mažas stebėjimas naudingas tiek, kiek padeda sąmoningiau pastebėti, kada ranka tiesiasi prie skanėsto. Jei skaičiavimas kelia nerimą, stiprina kaltę ar verčia riboti maistą, jo atsisakau. O jei nerimą dėl valgymo ar svorio sunku suvaldyti, pasitariu su gydytoja ar kitu sveikatos specialistu. Aš saldainius laikau stalčiuje, paėmimus pasižymiu, o savo įprasto valgymo režimo dėl to nekeičiu.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar saldainius geriau laikyti stalčiuje, o ne ant stalo?
Tai priklauso nuo namų ir jūsų įpročių. Uždara vieta sumažina tikimybę saldainius nuolat matyti, bet neuždraudžia jų pasiimti, kai jų norisi.
Kaip skaičiuoti saldainius, jei vienu kartu paimu kelis?
Jei stebite, kaip dažnai grįžtate prie saldainių, žymėkite vieną paėmimo kartą, net jei pasiėmėte kelis. Jei norite žinoti suvalgytų saldainių skaičių, žymėkite atskirai kiekvieną vienetą.
Kiek dienų reikia žymėti saldumynų paėmimus?
Galite pradėti nuo 5–7 dienų, kad pamatytumėte kasdienį vaizdą, įskaitant savaitgalį. Tai nėra medicininis vertinimas ar privalomas terminas – jei užrašai kelia įtampą, bandymą nutraukite.
Ar saldumynų skaičiavimas padeda numesti svorio be dietos?
Vien paėmimų žymėjimas svorio pokyčio negarantuoja ir neparodo visos mitybos. Jis gali padėti pastebėti įprotį, bet neturėtų virsti griežtu maisto ribojimu ar praleistais valgiais.
