Spalio vakarais, kai po darbo jau tamsu, o kelkraščiai šlapi, vis dažniau pagalvoju, ar vairuotojas mane pastebėtų laiku. Ant striukės turiu paprastą atšvaitą, už kurį sumokėjau kelis eurus, bet iki šiol nebuvau rimtai įvertinęs, kaip jis atrodo automobilio žibintuose.
Užuot bandęs tai prie gatvės, su šeima pasirinkome uždarą, tuščią aikštelę. Norėjau nufotografuoti atšvaitą skirtingais atstumais ir pamatyti, ar jis išryškėja iš karto, ar tik priartėjus. Tai nėra laboratorinis matavimas ar oficialus atšvaito bandymas, bet toks patikrinimas padėjo pastebėti kelias praktiškas smulkmenas.
Ko reikėjo saugiam bandymui
Naudojau atšvaitą, prisegtą prie šviesesnės striukės, telefoną su kamera, matavimo juostą ir automobilį su veikiančiais artimųjų šviesų žibintais. Mano atšvaitas kainavo apie 4 eurus, o parduotuvėse tokių paprastų prisegamų ar pakabinamų variantų galima rasti maždaug už 2–8 eurus. Kaina viena pati nepasako, kaip gerai jis matysis, todėl norėjau įvertinti būtent turimą daiktą.
Aikštelė buvo privati ir uždara, be pravažiuojančių automobilių. Striukę užkabinau ant stabilaus stovo aikštelės gale, kad bandymo metu šalia žibintų šviesos pluošto nebūtų žmogaus. Automobilį pastatydavau tik visiškai sustabdęs, o atstumus keisdavome tik tada, kai niekas nestovėjo jo važiavimo kelyje. Viešame kelyje tokio bandymo nedaryčiau.
Kaip fotografavau 10, 20 ir 30 metrų atstumais
-
Prisegiau atšvaitą maždaug krūtinės aukštyje, striukės priekyje. Tada patikrinau, ar jis kabo laisvai, nėra uždengtas šaliku, kuprinės diržu ar atlapu. Nuotraukose išbandžiau ir šiek tiek kitą padėtį – atšvaitą arčiau šono, kad pamatyčiau, ar pasikeičia jo matomumas.
-
Pažymėjau 10, 20 ir 30 metrų atstumus. Automobilį kiekvieną kartą palikdavau stovėti aikštelės ašyje, nukreipęs artimųjų šviesų žibintus į striukę. Nuotrauką dariau iš vairuotojo vietos, neįjungęs telefono blykstės. Taip telefone matomas atspindys buvo nuo automobilio žibintų, o ne nuo papildomos šviesos.
-
Telefoną laikiau panašioje padėtyje ir kiek įmanoma nekeičiau kameros nustatymų. Automatinis ryškumo reguliavimas gali apšviesti tamsų kadrą taip, kad atšvaitas atrodytų ryškesnis, nei jį matytų vairuotojo akis. Todėl peržiūrėjau ir pačias nuotraukas, ir vaizdą pro langą, prieš fotografuodamas palaukęs kelias sekundes.
-
Kiekviename atstume padariau po kelis kadrus. Po jų automobilį sustabdydavau, o šeimos narys eidavo tik už pažymėtos važiavimo zonos, kad striukę pasuktų ar pakoreguotų atšvaito padėtį. Žmogaus į žibintų apšviestą automobilio kelią nesiunčiau.
Ką parodė nuotraukos
Iš 10 metrų atšvaitas nuotraukoje aiškiai išsiskyrė, bet tokioje distancijoje jis atrodė ryškus ir plika akimi. Ties 20 metrų atspindį dar galėjau atpažinti, ypač kai atšvaitas kabėjo neuždengtas. Ties 30 metrų telefono ekrane jis liko matomas kaip šviesus taškas, tačiau jau ne visada iš karto suprasdavau, kurioje striukės vietoje jis prisegtas.
Man tai buvo naudingesnis pastebėjimas nei vienas įspūdingas kadras: atšvaitas gali atspindėti šviesą, bet jo padėtis ir tai, ar jis matomas iš priekio, vis tiek turi reikšmės. Kai striukę pasukome, iš šono prisegtas atšvaitas kai kuriuose kadruose atrodė blankesnis. Žinoma, tikras žmogus juda, o kelias, žibintai, oras ir drabužių spalvos skiriasi, todėl šių skaičių negalima laikyti garantuotu pastebėjimo atstumu.
Bandymas taip pat priminė, kad telefono nuotrauka nėra žmogaus regėjimo matuoklis. Kamera gali keisti ekspoziciją, o ekrano ryškumas ir dydis keičia įspūdį. Jei kadre atšvaitas šviečia, tai dar nereiškia, kad vairuotojas bet kokiomis sąlygomis pastebės pėsčiąjį iš tokio pat atstumo.
Dažniausia klaida – atšvaitą turėti, bet jį paslėpti
Prieš bandymą atšvaitą buvau prisegęs kiek per žemai, o striukės kraštas jį iš dalies uždengė. Pataisęs vietą pamačiau, kad ryškesnis atspindys savaime neatsiranda vien dėl brangesnio ar didesnio daikto – pirmiausia jis turi būti neuždengtas. Kasdien dėdamasis striukę patikrinu, ar atšvaitas nenusisuko į vidų, nepakliuvo po rankinės diržu ir nenusikabino.
Atšvaitas nepakeičia apšviestos perėjos, atsargaus kelio pasirinkimo ar vairuotojo atsakomybės. KET reikalavimai pėstiesiems priklauso nuo situacijos ir matomumo, tad prieš einant tamsiu neapšviestu keliu verta pasirūpinti atšvaitu arba tinkama šviesa ir eiti taip, kad būtumėte matomas. Vieną mažą atšvaitą laikyti stalčiuje neužtenka – jis turi būti ant drabužio ir matomas iš eismo pusės.
Mano patarimas: atšvaitą prisegu taip, kad jis nebūtų uždengtas, o jo matomumą tikrinu tik uždaroje aikštelėje. Fotografuoju be telefono blykstės, bet rezultatą laikau tik orientaciniu, o ne saugaus pastebėjimo garantija.
Visa patikra su atstumų žymėjimu, keliomis nuotraukomis ir atšvaito perkėlimu užtruko apie 35 minutes. Dabar rudenį prieš išeidamas tamsoje greitai pasižiūriu, ar atšvaitas dar prisegtas tinkamoje vietoje. Tai paprastas įprotis, kuris man kainavo kelis eurus ir padėjo geriau suprasti, ką iš tiesų matau automobilio žibintuose.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kur geriausia prisisegti atšvaitą prie striukės?
Dėkite jį taip, kad neuždengtų atlapas, šalikas ar rankinės diržas, ir kad jis būtų matomas iš eismo pusės. Jei vaikštote gatve, verta pasirūpinti matomumu iš skirtingų pusių, o ne pasikliauti vien atšvaitu, kurį matyti tik iš priekio.
Ar telefono nuotrauka parodo tikrą atšvaito matomumo atstumą?
Ne tiksliai: kameros automatinė ekspozicija gali pašviesinti kadrą, o telefono ekranas skiriasi nuo žmogaus regėjimo. Nuotrauką naudokite tik palyginimui tomis pačiomis sąlygomis, ne kaip saugumo ar atitikties įrodymą.
Ar atšvaitą galima patikrinti daugiabučio kieme?
Tik jei aikštelė uždara bandymui, joje nėra eismo ir automobilis visą laiką valdomas atsargiai. Neikite priešais judantį automobilį ir neatlikite tokio bandymo gatvėje ar viešoje automobilių stovėjimo vietoje.
Kiek kainuoja paprastas prisegamas atšvaitas?
Paprastų prisegamų ar pakabinamų modelių kainos dažnai siekia apie 2–8 eurus, tačiau konkreti suma priklauso nuo parduotuvės ir modelio. Rinkdamasis žiūriu, ar atšvaitą patogu pritvirtinti ir ar jis neuždengiamas įprastai dėvint striukę.
