Lapkričio pradžioje svarainių dar randu turguje ir pas vietinius augintojus, o jų kvapas mūsų virtuvėje iškart primena, kad metas pasiruošti žiemai. Sirupą darau be virimo: supjaustytus vaisius sluoksniuoju su cukrumi ir palieku išskirti sultis. Taip išlieka ryškus svarainių aromatas, o prie puodo stovėti nereikia.
Šį kartą pasvėriau 1 kg paruoštų svarainių ir naudojau 700 g cukraus. Man patinka, kad receptas paprastas, bet jo negalima tiesiog uždaryti ir pamiršti: po trijų dienų būtinai apžiūriu stiklainį. Tada jau aiškiau matyti, ar cukrus tirpsta, ar vaisiai paskendo sultyse ir ar viskas kvepia taip, kaip turėtų.
Ko reikės svarainių sirupui
- 1 kg svarainių, jau nuplautų ir paruoštų pjaustyti;
- 700 g baltojo cukraus;
- švaraus, visiškai sauso stiklainio arba kelių mažesnių stiklainių;
- švaraus peilio, pjaustymo lentelės ir sauso šaukšto.
Jei vaisius perku turguje, svarainiams skiriu apie 5 eurus, o 700 g cukraus atsieina maždaug 1 eurą. Taigi šį kiekį paskutinį kartą pasigaminau už maždaug 6 eurus. Kaina priklauso nuo svarainių kilmės ir sezono, todėl tai orientacinė suma, o ne fiksuotas įkainis.
Rinkausi tvirtus, kvapnius vaisius be pelėsio ir didelių sumušimų. Prieš pjaustydama juos nuplaunu ir gerai nusausinu. Išpjaunu pažeistas vietas, o kietą vidurį ir sėklas pašalinu, nes plonas riekeles vėliau patogiau užpilti ar įdėti į arbatą. Paruoštus svarainius pasveriu: recepte nurodytas kilogramas yra jau nuvalytų vaisių svoris.
Kaip sluoksniuoju ir palieku išsiskirti sultis
- Stiklainį ir dangtelį išplaunu, tada visiškai išdžiovinu. Ant sienelių ar dugne neturi likti vandens lašų.
- Svarainius supjaustau plonomis, maždaug 2–3 mm riekelėmis. Ploniau supjaustyti vaisiai greičiau pasidengia cukrumi ir lengviau išskiria sultis.
- Į stiklainį dedu sluoksnį svarainių, tada pabarstau cukrumi. Taip kartoju, kol sudedu visus vaisius ir cukrų. Viršuje palieku truputį laisvos vietos, nes sultys pakyla aukštyn.
- Stiklainį uždengiu dangteliu, bet nesuveržiu taip, kad paskui būtų sunku atidaryti. Pastatau ant lėkštės, kad patikros metu būtų patogu pastebėti, jei išbėgtų sulčių.
- Pirmą parą laikau vėsioje, nuo tiesioginės saulės apsaugotoje vietoje. Kartą atsargiai apverčiu ar pasuku stiklainį, kad cukrus pasiskirstytų, jo neatidarinėdama.
- Po trijų dienų patikrinu sulčių kiekį ir kvapą. Jei cukrus dar matomas, o vaisiai iš dalies kyšo virš skysčio, stiklainį vėl uždarau ir palieku dar parai vėsiai, tada patikrinu pakartotinai.
Darbo pradžioje užtrunku apie 30–35 minutes, daugiausia dėl pjaustymo. Virti nereikia. Laukimas trunka bent tris paras, bet tikroji trukmė gali skirtis pagal svarainių sultingumą, riekelių storį ir kambario temperatūrą. Šiltoje virtuvėje stiklainio nepalieku kelioms dienoms ant palangės ar šalia radiatoriaus.
Ką tikrinu po trijų dienų
Pirmiausia žiūriu, ar dugne susikaupė skysčio, ar cukraus kristalų sumažėjo. Svarainiai nebūtinai visi iškart panyra, todėl nevertinu vien pagal tai, ar viršutinė riekelė jau apsemta. Man svarbiau, kad susidarytų aiškus sulčių ir cukraus mišinys, o vaisiai atrodytų švarūs ir išliktų maloniai kvapnūs.
Tuomet patikrinu kvapą ir paviršių. Šviežias sirupas kvepia svarainiais, saldžiai ir rūgštokai, bet neturi aštraus, mielinio ar alkoholį primenančio kvapo. Nepageidaujami požymiai gali būti nuolatinis putojimas, burbuliukai, neįprastas drumstumas ar pelėsis. Vienas burbuliukas, atsiradęs pajudinus stiklainį, pats savaime dar nepasako, kad prasidėjo rūgimas, todėl vertinu visą vaizdą ir kvapą.
Mano svarbiausias patarimas: jei po trijų dienų sirupas putoja, keistai kvepia ar matyti pelėsis, jo neragauju ir nebandau „pataisyti“ papildomu cukrumi. Tokį ruošinį išmetu. Jei viskas atrodo normaliai, sirupą laikau šaldytuve ir iš stiklainio imu tik švariu, sausu šaukštu.
Kaip laikau ir kur naudoju
Kai cukrus ištirpęs, o skysčio pakanka, stiklainį perkeliu į šaldytuvą. Šis receptas nėra konservavimas karštu būdu, todėl sirupo nelaikau spintelėje ar rūsyje kambario temperatūroje ir nežadu sau ilgo galiojimo. Gaminu tiek, kiek šeima sunaudos per artimiausias kelias savaites, o kiekvieną kartą prieš naudodama dar kartą apžiūriu.
Sirupo šaukštelį pilu į arbatą arba įmaišau į stiklinę vandens. Svarainių riekeles taip pat panaudoju: dedu į arbatinuką ar patiekiu prie košės. Kadangi cukraus šiame recepte mažiau nei vaisių, sirupas nėra itin tirštas, o jo saldumą paprasčiausia reguliuoti pagal skonį.
Man šis būdas patogus, nes reikia tik svarainių, cukraus ir švaraus stiklainio. Vis dėlto trijų dienų patikros nepraleidžiu: ji padeda pastebėti, ar vaisiai išskyrė sulčių ir ar ruošinys išlieka tvarkingas. Kai viskas kvepia švariai, o cukrus ištirpsta, sirupą laikau šaltai ir mėgaujuosi juo po šaukštelį.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar svarainių sirupui reikia lupti žievelę?
Ne, svarainių lupti nereikia, jei žievelė sveika ir vaisius gerai nuplautas. Pažeistas vietas išpjaunu, o žievelė suteikia sirupui vaisių aromato.
Ką daryti, jei po trijų dienų cukrus dar neištirpęs?
Stiklainį atsargiai pasuku ir palieku dar 12–24 valandoms vėsioje vietoje, tada vėl patikrinu. Jei vaisiai kvepia neįprastai ar matyti pelėsis, ruošinio nevartoju.
Ar svarainių sirupą galima laikyti kambario temperatūroje?
Šiam nevirtam receptui tokio laikymo nesirenku, nes ruošinys nėra termiškai apdorotas. Ištirpus cukrui stiklainį laikau šaldytuve ir sirupą imu švariu šaukštu.
Ar galima svarainių sirupą užšaldyti?
Taip, galima užšaldyti mažomis porcijomis, paliekant vietos skysčiui plėstis. Patogu naudoti šaldymui skirtą indą, o atitirpintą porciją laikyti šaldytuve ir suvartoti per kelias dienas.
