Dauguma šiuolaikinių išmaniųjų telefonų turi apsaugą nuo dulkių ir vandens, tačiau tai nereiškia, kad juos galima be rizikos naudoti po vandeniu. Gamintojų nurodomas atsparumas paprastai tikrinamas laboratorinėmis sąlygomis, naudojant švarų gėlą vandenį ir nejudinant įrenginio.
Pavyzdžiui, kai kuriems aukščiausios klasės telefonams deklaruojamas atsparumas panardinant juos į kelių metrų gylį ribotam laikui. Vis dėlto realios naudojimo sąlygos gali gerokai skirtis nuo laboratorinių bandymų.
Judinant telefoną po vandeniu, šokant į baseiną ar nukreipiant į jį stiprią vandens srovę, korpusą gali veikti didesnis dinaminis slėgis. Dėl to vanduo gali prasiskverbti pro garsiakalbių angas, įkrovimo jungtį ar susilpnėjusius korpuso sandariklius.
Be to, telefono atsparumas vandeniui nėra nuolatinis. Apsauginės tarpinės ilgainiui dėvisi, o jų veiksmingumą gali sumažinti smūgiai, kritimai, korpuso deformacijos ar ankstesnis įrenginio remontas.
Ypač pavojingas yra jūros vanduo. Jame esanti druska gali sukelti metalinių kontaktų koroziją, pažeisti įkrovimo jungtį, garsiakalbius ir kitus komponentus. Ne mažesnę riziką kelia chloruotas baseino vanduo, muilas, šampūnas ir kiti skysčiai, galintys paveikti apsauginius sandariklius.
Svarbu ir tai, kad daugelis gamintojų skysčių padarytos žalos nelaiko garantiniu gedimu, net jeigu telefonas turi aukštą IP apsaugos klasę. Todėl už remontą po kontakto su vandeniu dažniausiai tenka mokėti pačiam įrenginio savininkui.
Norint telefonu fotografuoti ar filmuoti po vandeniu, saugiau naudoti tam skirtą sandarų dėklą. Vien gamykline telefono apsauga pasikliauti nereikėtų, nes atsparumas vandeniui pirmiausia skirtas apsaugoti nuo atsitiktinių nelaimių, o ne reguliariam naudojimui po vandeniu.
Komentarų nėra! Būkite pirmas.