Kalendoriuje po Vėlinių kelionės palieku 30 minučių be planų: užrašai parodo, ar lengviau grįžtu į ritmą

Vėlinėms su šeima dažniausiai susiplanuojame kelionę į kapines ir apsilankymą pas artimuosius. Net kai viskas praeina ramiai, grįžusi namo pastebiu, kad galva dar pilna kelionės įspūdžių, pokalbių ir minčių apie artimuosius. O kalendoriuje jau laukia įprasti reikalai, kuriuos norisi tuoj pat pradėti tvarkyti.

Todėl šį spalį planuodama Vėlinių dieną iš anksto įrašiau 30 minučių be darbų ir susitikimų. Per tą laiką nieko sau nežadu atlikti, o tik trumpai pasižymiu, ar po šeimos kelionės man lengviau grįžti į įprastą dienos ritmą. Tai nėra savijautos testas ar būdas ją „sutaisyti“. Man tai paprastas priminimas neskubėti persijungti į kitą dieną taip, lyg kelionė ir apsilankymas nebūtų pareikalavę dėmesio.

Kodėl kalendoriuje palieku būtent pusvalandį

Anksčiau laisvą laiką palikdavau atsitiktinai: jei darbai baigdavosi anksčiau, pasėdėdavau, o jei ne – iškart puldavau prie kito reikalo. Toks poilsis dažnai likdavo paskutinis sąraše. Įrašas kalendoriuje man padeda jį laikyti tikru dienos tarpu, o ne tuščia vieta, kurią galima užpildyti papildoma užduotimi.

Pasirinkau pusvalandį, nes mūsų kelionė ir apsilankymas gali užsitęsti, o po jų nenoriu savęs versti ilgai rašyti dienoraščio ar laikytis kokios nors taisyklės. Per pirmąsias minutes tiesiog grįžtu į namų aplinką ir nieko neplanuoju. Pabaigoje skiriu porą minučių užrašui. Jei tą dieną kyla noras pabūti ramiau, visas tarpas lieka laisvas. Jei jaučiuosi pasiruošusi imtis įprastų reikalų, taip pat neprivalau jo užpildyti veikla.

Man patinka, kad šis planas nesako, kaip turėčiau jaustis. Vėlinės kiekvienais metais būna kitokios: vienais metais keliaujame ilgiau, kitais daugiau laiko praleidžiame su šeima. Po apsilankymo gali būti ir ramybės, ir nuovargio, ir liūdesio, o šios būsenos viena kitai neprieštarauja. Pusvalandis skirtas ne nuotaikai pakeisti, o trumpam pastebėti, ko man tuo metu reikia.

Kaip susiplanuoju perėjimą po kelionės

Kalendoriaus įrašą dedu po numatyto grįžimo, o ne iškart po kapinių apsilankymo. Taip palieku vietos kelionei namo ir nebandau tiksliai numatyti, kada atsidarysime duris. Jei grįžimo laikas pasikeičia, laisvą tarpą perkeliu. Man svarbu ne laikytis konkrečios valandos, o neįrašyti į tą vietą darbų ir susitikimų.

1. Pažymiu kelionę ir apsilankymą. Iš pradžių kalendoriuje pasižymiu numatytą šeimos planą, kad matyčiau, kiek tos dienos jau užimta.
2. Po grįžimo įrašau 30 minučių be įsipareigojimų. Pavadinu įrašą paprastai, pavyzdžiui, „ramus tarpas po kelionės“. Neplanuoju jo skirti buitiniams darbams, atsakymams į žinutes ar susitikimams.
3. Pasirenku vieną klausimą užrašui. Kai pusvalandis baigiasi, pasižymiu: „Ar man šiandien buvo lengva grįžti į įprastą ritmą?“ Atsakymas gali būti trumpas: „taip“, „ne visai“ arba „dar nežinau“.
4. Pridedu vieną sakinį apie aplinkybes. Užrašau, kas tą dieną turėjo įtakos, pavyzdžiui, kad kelionė užsitęsė ar po apsilankymo dar ilgai bendravome su šeima. Taip vėliau geriau prisimenu dienos kontekstą.

Šį užrašą laikau sau, todėl nerašau taip, lyg vertinčiau save. Nenoriu sau priekaištauti, jei po kelionės ne iškart grįžtu prie įprastų reikalų. Man pakanka pastebėti, kaip klostėsi diena, ir kitą kartą planuojant atsižvelgti į tai, kad Vėlinių kelionė gali palikti mažiau noro skubėti.

Ką pasižymiu ir ko iš užrašo nesprendžiu

Kad po kelių savaičių būtų lengviau prisiminti, galiu prie atsakymo pridėti paprastą skalę nuo 1 iki 5. Vienetas man reikštų, kad tą dieną buvo sunku persijungti, penketas – kad į įprastą ritmą grįžau lengvai. Tai mano asmeninis būdas aprašyti dieną, ne medicininis matavimas ir ne palyginimas su kitais žmonėmis.

Užrašas taip pat padeda atskirti pačią kelionę nuo kitų tos dienos aplinkybių. Jei grįžome vėlai ar dienotvarkė pasikeitė, pasižymiu tai vienu sakiniu. Jei šeimos susitikimas buvo ilgesnis, bet jaučiausi gerai, užrašau ir tai. Nenoriu iš vieno vakaro daryti plačių išvadų apie savo savijautą ar nuspręsti, kad visos Vėlinės visada bus vienodos.

Po kelių panašių progų galėsiu palyginti, ar laisvas tarpas man praktiškai padeda neskubėti griebtis darbų, ar norisi jį planuoti kitaip. Jei vieną kartą pusvalandžio neužteks, kitą kartą galėsiu palikti daugiau laiko. Jei jo neprireiks, nieko blogo – kalendoriaus įrašas nėra įsipareigojimas ilsėtis pagal laikrodį.

Dažniausia klaida – laisvą laiką paversti dar viena užduotimi

Pati sau primenu, kad poilsio tarpas neturi virsti pareiga „tinkamai pailsėti“. Jei visą pusvalandį galvočiau, ar jau pakankamai nusiraminau, tai būtų dar vienas darbas. Todėl neplanuoju privalomos veiklos ir neseku, ar mano savijauta pasikeitė per tikslų laiką.

Jeigu šeima grįžusi turi neatidėliotinų reikalų, kalendoriaus tarpą galima perkelti arba sutrumpinti. Jei tą dieną kyla stiprus ar ilgai nepraeinantis emocinis sunkumas, vien užrašo nepakanka – verta kreiptis į gydytoją ar kitą tinkamą pagalbą. Šis mano įprotis skirtas įprastam dienos perėjimui, o ne rimtiems sunkumams spręsti.

Šį pusvalandį pasilieku ne todėl, kad tikėčiausi konkretaus rezultato, o kad po šeimos kelionės bent trumpam neperšokčiau tiesiai į kitus rūpesčius. Užrašas leis man pastebėti, kaip man sekėsi, ir kitą kartą planuoti ramiau.