Spalį iš spintos ištraukiau praėjusios žiemos drabužius ir supratau, kad mūsų šeimai trūksta trijų daiktų. Dukros striukė buvo išaugta, sūnaus žieminės kelnės suplyšusios ties keliu, o mano vilnonis paltas jau buvo praradęs formą. Nauji panašūs drabužiai būtų kainavę gerokai daugiau, todėl šį kartą pirmiausia užsukau į dėvėtų prekių parduotuvę.
Už tris daiktus sumokėjau 54 eurus. Palyginusi juos su tuo, ką būčiau pirkusi įprastoje parduotuvėje, suskaičiavau 126 eurų skirtumą. Spalį toks pirkimas man pasirodė ypač laiku: pasirinkimas dar nemažas, o tikras šaltis ir skubūs savaitgalio pirkimai dar neprasidėjo.
Ko ieškojau ir kiek buvau pasiruošusi mokėti
Prieš eidama apsipirkti susirašiau ne bendrą norų sąrašą, o tikslius poreikius. Taip išvengiau pagundos parsinešti gražų, bet nereikalingą megztinį vien todėl, kad jis kainuoja kelis eurus.
- Dukrai ieškojau žieminės striukės su gobtuvu, ne trumpesnės nei iki klubų. Nusistačiau iki 25 eurų ribą.
- Sūnui reikėjo neperšlampamų žieminių kelnių. Už tinkamą dydį planavau mokėti iki 15 eurų.
- Sau ieškojau vilnonio palto, kurį galėčiau dėvėti į darbą ir kuris nebūtų smarkiai nusidėvėjęs ties rankogaliais. Skyriau iki 30 eurų.
Tokios kainų ribos man padėjo ramiau rinktis. Dėvėtų prekių parduotuvėse žieminės striukės spalį dažnai kainuoja apie 10–30 eurų, kelnės apie 8–18 eurų, o paltai priklauso nuo audinio ir būklės. Už vilnonį paltą realu rasti 20–45 eurų pasiūlymų, nors geresnės sudėties drabužiai gali kainuoti daugiau.
Kaip tikrinau kiekvieną drabužį
Į parduotuvę ėjau ne vien pasižiūrėti į dydį. Žieminiai drabužiai dėvėti gali atrodyti tvarkingi, bet jų šiluma ir neperšlampamumas ne visada išlieka. Kiekvieną daiktą tikrinau tokia tvarka:
- Pirmiausia apžiūrėjau pažastis, rankogalius, kelius ir sėdimos vietos dalį. Ten greičiausiai matosi trintis, pūkeliai ir plonėjantis audinys.
- Patikrinau visas siūles, užtrauktukus, spaudes ir lipnias juostas. Užtrauktuką kelis kartus užsegiau iki galo, nes vienas strigimas vėliau gali kainuoti siuvėjo darbą.
- Perskaičiau sudėties etiketę. Paltui ieškojau bent dalies vilnos, o striukėje tikrinau, ar vidinis sluoksnis nesusigulėjęs ir ar nėra drėgmės kvapo.
- Drabužį palaikiau prie lango ir apžiūrėjau prieš šviesą. Taip pastebėjau mažą dėmelę ant rankovės, kurios po parduotuvės lempomis beveik nesimatė.
- Jei buvo įmanoma, drabužį pasimatavome su plonesniu megztiniu. Žiemą per ankštas rūbas tampa nepatogus, net jei etiketėje parašytas tinkamas dydis.
Dukrai radau mėlyną striukę už 18 eurų. Sūnaus kelnės kainavo 12 eurų, o mano vilnonis paltas – 24 eurus. Visi daiktai turėjo nedidelių naudojimo žymių, tačiau nebuvo nei suplyšę, nei praradę formą.
Kaip suskaičiavau tikrą sutaupymą
Skaičiavau ne pagal brangiausią naują modelį, o pagal drabužius, kuriuos būčiau pirkusi iš vidutinės kainos lentynos. Dukros striukei būčiau skyrusi apie 65 eurus, sūnaus kelnėms 38 eurus, o panašios sudėties paltui apie 105 eurus.
- Nauji drabužiai: 65 + 38 + 105 = 208 eurai.
- Dėvėti drabužiai: 18 + 12 + 24 = 54 eurai.
- Skirtumas: 208 – 54 = 154 eurai.
Vis dėlto prie dėvėtų drabužių kainos pridėjau 28 eurus. Už juos namuose nupirkau skalbimo priemonę, paltą nunešiau į cheminį valymą, o kelnių apačią teko šiek tiek patrumpinti. Taigi mano tikras sutaupymas yra 126 eurai, o ne 154. Man patinka skaičiuoti būtent taip, nes paslėptos išlaidos greitai pakeičia gražiai atrodantį rezultatą.
Ko nepirkau, nors kaina atrodė gera
Šįkart palikau ant pakabos dvi striukes po 9 eurus. Viena buvo graži, bet jos rankovės jau blizgėjo nuo trinties, o kitos užtrauktukas laikėsi tik kampu. Taip pat nepirkau pigaus palto be sudėties etiketės. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodė kaip vilnonis, tačiau negalėjau suprasti, kiek audinyje yra natūralaus pluošto.
Atsargiau vertinau ir drabužius, kuriuos reikėtų skalbti tik rankomis. Mūsų šeimoje žieminiai rūbai dažnai gauna purvo, druskų ir šlapio sniego, todėl priežiūra turi būti praktiška. Jeigu daiktas reikalauja nuolatinio cheminio valymo, jo pigi pradinė kaina nebeatspindi tikrųjų išlaidų.
Kiek užtruko ir ką darysiu kitą kartą
Paieška užtruko apie dvi valandas, o namuose visus drabužius sutvarkiau per vieną vakarą. Striukę ir kelnes išskalbiau pagal etiketes, paltą nunešiau į valyklą, o prieš dėdama į spintą viską gerai išdžiovinau. Spalį tokiai paieškai dar galima skirti laiko, nes nereikia pirkti pirmo tinkamo dydžio paskutinę minutę.
Aš antrinės rinkos pirkinius dabar vertinu ne pagal tai, kaip pigiai daiktas atrodo, o pagal tai, kiek sezonų jis tarnaus. Šįkart už 54 eurus paruošiau tris šeimos drabužius žiemai ir, įskaičiavusi papildomas išlaidas, sutaupiau 126 eurus. Man tai buvo prasmingesnis spalio apsipirkimas nei trys nauji, bet skubiai pasirinkti daiktai.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kaip išsirinkti dėvėtą žieminę striukę?
Patikrinkite pažastis, rankogalius, siūles ir užtrauktuką, o striukę pasimatuokite su megztiniu. Įsitikinkite, kad pamušalas nesusigulėjęs, nėra drėgmės kvapo ir priežiūros etiketė leidžia drabužį valyti jums patogiu būdu.
Kada geriausia pirkti žieminius drabužius dėvėtų prekių parduotuvėje?
Spalį gali būti patogu ieškoti, nes dar nereikia pirkti skubiai prasidėjus šalčiams. Vis dėlto pasirinkimas skiriasi pagal parduotuvę ir vietovę, todėl verta apsilankyti anksčiau, jei reikia konkretaus dydžio.
Kaip apskaičiuoti, ar dėvėtas drabužis tikrai pigesnis?
Palyginkite jį su panašios kokybės nauju drabužiu ir iš dėvėto pirkinio kainos sutaupymo atimkite valymo, taisymo ar pritaikymo išlaidas. Pavyzdžiui, jei naujas kainuotų 80 eurų, dėvėtas – 25 eurus, o jo sutvarkymas – 10 eurų, sutaupytumėte 45 eurus.
Ar dėvėtus žieminius drabužius galima skalbti skalbyklėje?
Ne visus: pirmiausia perskaitykite priežiūros etiketę, nes joje nurodoma, ar drabužį galima skalbti ir kokio režimo reikia. Jei etiketės nėra arba nurodytas cheminis valymas, prieš skalbdami pasitarkite su valykla.
