Dvi vienodas vazonines braškes sodinu skirtingame gylyje: pavasarį palyginsiu, kuri geriau peržiemojo

Spalio pradžioje į lysvę sodinu dvi vienodas vazonines braškes. Vienos šaknies kaklelį palieku dirvos lygyje, o kitos sąmoningai užberiu maždaug 2 cm žemės. Pavasarį patikrinsiu, kuri geriau peržiemojo ir kuri išleido daugiau naujų lapų.

Šį palyginimą sugalvojau todėl, kad sodinant braškes lengva suabejoti, kur tiksliai turi būti jų augimo vieta. Vieni daigai vazonėlyje atrodo pasodinti giliau, kiti – aukščiau, o pavargus po darbo norisi tiesiog užpilti žemėmis. Kad nepasilikčiau vien su nuojauta, šįkart pakeičiu tik vieną dalyką – sodinimo gylį.

Ką pasiruošiu, kad palyginimas būtų sąžiningas

Renkuosi tos pačios veislės, panašaus dydžio ir vienodai atrodančias vazonines braškes. Geriausia, kai jų vazonėliai vienodi, o šaknų gumulai nėra vienas akivaizdžiai didesnis už kitą. Prieš sodindama apžiūriu lapus ir augimo vietą: jeigu vienas daigas jau nusilpęs ar turi pažeistų lapų, rezultatas nebebus vien apie gylį.

Sodinu abi greta, panašioje lysvės vietoje, kur žemė neužmirksta. Taip joms tenka panašus lietaus, vėjo ir saulės kiekis. Pažymiu daigus etiketėmis: „lygiai“ ir „2 cm“. Užrašau datą, kad pavasarį galėčiau palyginti tuo pačiu metu, o ne remtis miglotu prisiminimu.

Pasirenku purią, laidžią dirvą. Braškėms netinka vieta, kur po lietaus ilgai stovi vanduo, nes šlapioje žemėje šaknys gali nukentėti. Jei sodinu į esamą lysvę, jos papildomai netręšiu stipriomis azoto trąšomis vien dėl to, kad daigai būtų vešlesni. Šiuo bandymu noriu stebėti sodinimo gylį, todėl vienodai prižiūriu abu augalus.

Kaip sodinu abu daigus žingsnis po žingsnio

1. Prieš sodindama palaistau vazonėlius, kad šaknų gumulas lengvai išsiimtų ir nebyrėtų. Jei šaknys susisukusios palei vazono sieneles, jas švelniai atlaisvinu, bet neplėšau.

2. Iškasu du panašaus pločio ir gylio laukelius. Įstatau pirmą braškę taip, kad šaknys būtų uždengtos, o šaknies kaklelis – vieta, iš kurios auga lapkočiai – liktų ties aplinkinės dirvos paviršiumi. Jo neužberiu.

3. Antrą daigą įstatau tokiame pačiame dirvožemyje, bet ant jo šaknies kaklelio užberiu apie 2 cm žemės. Gylį pasitikrinu pridėjusi liniuotę arba pirštų pločiu, užuot bandžiusi atspėti iš akies.

4. Dirvą aplink abu augalus lengvai prispaudžiu, kad neliktų didelių oro tarpų, ir palaistau panašiu vandens kiekiu. Vanduo turi sudrėkinti šaknų zoną, o ne paversti lysvę klampia duobe.

5. Prie kiekvieno daigo įsmeigiu etiketę ir nufotografuoju iš viršaus. Nuotraukoje gerai matosi, kur yra lapų centras, o užrašai padės nepainioti augalų per žiemą.

Ko tikiuosi per žiemą ir ko nedarau

Rudenį pasodintoms braškėms reikia laiko įsišaknyti, todėl sodinu, kol žemė dar neįšalusi ir nėra permirkusi. Po sodinimo stebiu orus ir, jei ilgiau nelyja, patikrinu žemę pirštu. Laistau tik tada, kai šaknų zona pradžiūvusi. Nuolat šlapios dirvos nepalaikau, nes tai gali pakenkti abiem daigams.

Abiejų braškių žiemojimo sąlygas stengiuosi išlaikyti vienodas. Nedengiu vienos atskirai, neperstatau kitos į šiltesnę vietą ir rudenį nenuskabau vienos daugiau lapų. Jei lysvę dengsiu nuo stipraus šalčio, tą pačią apsaugą gaus abu augalai. Kitaip negalėsiu atskirti, ar skirtumą lėmė gylis, ar nevienoda priežiūra.

Užbertas šaknies kaklelis gali būti labiau veikiamas drėgmės, o jo uždengimas žeme gali apsunkinti lapų centro augimą. Kita vertus, atvirai paliktas kaklelis neturi būti pakeltas virš dirvos taip, kad apnuogintų šaknis. Tai ir yra priežastis, kodėl pasirinkau du aiškiai skirtingus variantus, bet pavasario rezultatų iš anksto nenusprendžiu.

Ką pavasarį palyginsiu

Pirmą kartą abi braškes apžiūrėsiu, kai dirva atitirps ir bus galima prie jų prieiti nesuspaudžiant šlapios lysvės. Užsirašysiu, ar augalas gyvas, ar jo augimo centras tvirtas, ar matyti naujų lapų užuomazgos. Nudžiūvusį seną lapą laikysiu atskirai nuo naujo augimo – man svarbu ne bendras lapų kiekis, o nauji lapai.

Vėliau, pasirinkusi vieną dieną, suskaičiuosiu visiškai išsiskleidusius naujus lapus. Abiem augalams taikysiu tą pačią taisyklę ir nufotografuosiu juos iš panašaus atstumo. Užsirašysiu ir kitus požymius: ar lapai sveiki, ar augalas atrodo prigludęs prie žemės, ar šalia nėra pažeidimų. Vien skaičius nepasakys visko, bet palyginimas bus aiškesnis nei vien įspūdis.

Jei viena braškė pavasarį atrodys prasčiau, patikrinsiu, ar prie jos neprisidėjo kitas veiksnys, pavyzdžiui, užsilaikęs vanduo arba atsitiktinis mechaninis pažeidimas. Su dviem augalais tai nėra mokslinis bandymas, todėl rezultatą vertinsiu kaip praktinę užuominą savo lysvei, o ne taisyklę visoms veislėms ir sklypams.

Kiek užtrunka ir kokios klaidos vengiu

Pasodinimas ir žymėjimas man užtrunka apie 25–35 minutes, jei lysvę jau esu pasirinkusi. Didžiausia pagunda – užpilti visą daigą vien tam, kad jis atrodytų tvirčiau įsodintas. Tuomet gali būti uždengtas ne tik šaknų gumulas, bet ir pats šaknies kaklelis. Kita dažna klaida būtų skirtingai laistyti ar skirtingai pridengti abu augalus, o tada pavasarį spėlioti, kas iš tiesų lėmė rezultatą.

Mano palyginimas paprastas ir beveik nieko papildomai nekainuoja: reikia dviejų panašių vazoninių braškių, etikečių ir liniuotės. Pavasarį įvertinsiu ne tik tai, kuri išgyveno, bet ir naujų lapų skaičių. Kol kas galiu pasakyti tik tiek, kad sodinimo gylį užfiksavau aiškiai, o atsakymą palieku pavasariui.

Taip savo lysvėje turėsiu konkretų palyginimą, o ne vien prisiminimą, kaip braškes sodinau pernai. Pavasarį pažiūrėsiu, ką parodė abu daigai, ir tik tada spręsiu, kurį sodinimo gylį rinksiuosi kitoms braškėms.