Lapkričio vakarais į mokyklą ar būrelį vaiką kartais tenka lydėti jau sutemus. Vieną tokį vakarą prisegiau prie jo kuprinės mažą mirksinčią lemputę ir susimąsčiau, ar ją pastebėčiau iš suaugusiojo akių aukščio, o ne tik stovėdama visai šalia. Norėjau pasitikrinti ne parduotuvės aprašymą, bet savo akimis.
Vaiko į kelią nevedžiau ir bandymo eismui neatlikau. Lemputę prisegiau prie kuprinės, kurią pastačiau saugioje, automobiliams neprieinamoje aikštelės dalyje prie kelio. Aš likau pėsčiųjų zonoje, o atstumus tikrinau ten, kur netrukdė automobiliai, žibintai ar praeiviai. Rezultatas nustebino: mirksėjimą pamačiau iš toliau, nei galėjau atpažinti pačią kuprinę.
Kaip pasiruošiau bandymui
Pasirinkau tiesų, lygaus paviršiaus ruožą, kurio gale nebuvo ryškių reklamų ar kitų mirksinčių šviesų. Bandžiau prieblandoje, kai aplinka jau buvo pritemusi, bet dar buvo matyti takas. Tai nebuvo visiškai tamsi naktis, todėl mano skaičių nereikėtų laikyti universaliu matomumo atstumu.
Kuprinę pastačiau maždaug vaiko nugaros aukštyje, o lemputę prisegiau viršutinėje dalyje, kad jos neuždengtų petneša. Aš stebėjau iš maždaug 1,6 m aukščio – panašiai kaip stovėdama suaugusiojo akių lygyje. Pasirinkau mirksintį režimą ir patikrinau, ar baterija nėra beveik išsikrovusi.
Atstumus žymėjau kas 20 m. Pirmiausia juos atsimatavau ilgesne matavimo juosta, vėliau grįždama ėjau pažymėtomis vietomis. Kiekviename taške trumpam sustodavau ir žiūrėdavau į kuprinę, nebandydama iš anksto spėti, kur tiksliai pritvirtinta lemputė. Taip bent šiek tiek sumažinau tikimybę, kad ją pastebėsiu vien todėl, jog jau žinau, kur ieškoti.
Ką parodė skirtingi atstumai
- Už 80 m pamačiau trumpą raudoną blyksnį, bet tik tada, kai kelias akimirkas žiūrėjau į tą pusę. Kuprinės formos neįžiūrėjau, o pati švieselė atrodė maža.
- Už 60 m blyksnį pastebėjau patikimiau, tačiau vieno žvilgsnio neužteko. Jei tuo metu būčiau stebėjusi eismą ar kalbėjusi, greičiausiai nebūčiau jo iškart atskyrusi nuo kitų šviesų.
- Už 40 m lemputė jau buvo aiškiai matoma. Galėjau pasakyti, kad ji prisegta prie kuprinės viršaus, nors detalių dar nemačiau.
- Už 20 m įžiūrėjau ir kuprinės kontūrą, ir mirksinčią lemputę. Šiame atstume pastebėti ją buvo lengviausia.
Taigi atsakymas į mano klausimą priklausė nuo to, ką laikau pastebėjimu. Pats blyksnis man buvo matomas maždaug iš 80 m, bet aiškiai susieti jį su kuprine galėjau tik priartėjusi. Bandymą pakartojau kelis kartus, kaskart nusukusi žvilgsnį ir vėl atsigręžusi. Rezultatas svyravo: kartais pamačiau šviesą iš karto, kartais reikėjo kelių sekundžių.
Kodėl šis atstumas nėra saugumo garantija
Bandžiau vieną lemputę vienomis sąlygomis. Kitą vakarą rezultatą galėtų pakeisti lietus, rūkas, šlapia danga, priešais važiuojančių automobilių žibintai ar lemputės kryptis. Jei ji prispausta prie audinio, uždengta striuke arba nukreipta į šoną, iš priekio matomumas gali būti visai kitoks. Todėl mano 80 m nėra pažadas, kad vairuotojas tokį šviesos blyksnį pastebės tokiu pat atstumu.
Atkreipiau dėmesį ir į tai, kad mirksinti lemputė neparodo, kur vaikas eina, ar jis artėja prie važiuojamosios dalies, ar stovi vietoje. Ji taip pat nepakeičia suaugusiojo palydos, saugaus maršruto ar kitų matomumą gerinančių priemonių. Kuprinei prisegta viena šviesa gali būti paslėpta, kai vaikas pasisuka arba kuprinę nusiima.
Mano svarbiausias patarimas: prieš išeidama sutemus patikrinu, ar lemputė įjungta, tvirtai laikosi ir nėra uždengta kuprinės diržais. Vaiko saugumo nevertinu pagal vieną bandymo atstumą – pasirūpinu, kad jis būtų matomas ir iš kitų krypčių.
Ką patikrinčiau prieš kelionę pėsčiomis
- Tvirtinimą. Patraukiu lemputę kelis kartus, kad įsitikinčiau, jog segtukas laikosi. Jei jis kliba, pakeičiu prisegimo vietą arba naudoju kitą tvirtinimo būdą.
- Matomumą iš šono. Apeinu vaiką arba kuprinę ir patikrinu, ar šviesa matoma ne vien man stovint tiesiai priešais. Ant kuprinės ją stengiuosi tvirtinti taip, kad neužstotų audinys.
- Bateriją ir režimą. Įjungiu lemputę prieš išeidama, o ne jau prie gatvės. Jei šviesa pritemusi arba mirksi nenuosekliai, įkraunu ją ar pakeičiu maitinimo elementą pagal gamintojo nurodymus.
- Visą aprangą. Patikrinu, ar šviesą neuždengė gobtuvas, šalikas ar atšvaitinė liemenė. Lemputė turėtų būti lengvai pasiekiama, kad vaikas galėtų parodyti, jei ji atsikabino.
Mano bandymas užtruko apie 25 minutes, įskaitant ruožo parinkimą, atstumų žymėjimą ir kelis pakartojimus. Jis padėjo pamatyti, kad „pastebėti švieselę“ ir „įžiūrėti vaiką“ nėra tas pats. Dabar prieš vakarinį išėjimą lemputę uždedu kaip papildomą priemonę, bet atstumų pažadu nelaikau. Man ramiau, kai patikrinu ir jos veikimą, ir tai, ar vaiko apranga matoma iš skirtingų pusių.
Dažniausiai užduodami klausimai
Iš kokio atstumo matoma ant kuprinės prisegta mirksinti lemputė?
Atstumas priklauso nuo lemputės ryškumo, krypties, oro ir aplinkos šviesų. Mano bandyme prieblandoje blyksnį pastebėjau iš maždaug 80 m, bet tai nėra garantuotas atstumas kitomis sąlygomis.
Kur geriausia prisegti lemputę prie vaiko kuprinės?
Rinkčiausi vietą kuprinės viršuje, kurios neuždengia petneša, gobtuvas ar striukė. Patikrinčiau matomumą iš priekio ir šono, nes viena kryptimi gerai matoma šviesa nebūtinai matoma iš visų pusių.
Ar mirksinčios lemputės užtenka, kad vaikas būtų matomas kelyje?
Vienos lemputės nelaikyčiau vienintele matomumo priemone: ją gali užstoti drabužiai, o ryškūs žibintai ar lietus pakeičia vaizdą. Prieš einant sutemus patikrinčiau ir aprangą, lemputės veikimą bei suplanuotą saugų maršrutą.
Kaip patikrinti kuprinės lemputę saugiai?
Bandymui rinkitės automobiliams neprieinamą vietą arba uždarą aikštelę, o vaiką laikykite atokiau nuo važiuojamosios dalies. Stebėkite iš kelių atstumų ir skirtingų krypčių, bet nebandykite daryti išvados, kad vairuotojas šviesą pamatys tokiomis pačiomis sąlygomis.
