Kai spalį pirmą kartą įjungėme šildymą, šeimos kambario langą ėmėme varstyti rečiau. Vakare ten susėdame visi, o uždarytoje patalpoje oras greitai pasidaro sunkesnis. Nusipirkau 39 € kainavusį CO₂ matuoklį ne tam, kad jis pasakytų, ar kas nors susirgs, o kad pamatyčiau, kaip keičiasi rodmenys, kai kambaryje būname keliese.
Pirmomis dienomis buvau nustebusi, kaip aiškiai skaičiai kilo mums ilgiau pabuvus uždarytame kambaryje ir krito jį išvėdinus. Užsirašiau rodmenis prieš atidarydama langą ir po kelių minučių. Toks paprastas palyginimas padėjo mums ne spėlioti, o geriau suprasti, kada verta įleisti šviežio oro.
Ko ieškojau pirkdama matuoklį
Šios kainos grupėje, maždaug nuo 25 iki 60 €, galima rasti paprastų patalpų CO₂ matuoklių. Prieš pirkdama patikrinau, ar prietaisas rodo CO₂ daleles milijonui – ppm, ar turi aiškiai aprašytą matavimo būdą ir ar gamintojas pateikia kalibravimo instrukciją. Kai kurių pigių prietaisų rodmuo yra apskaičiuotas, o ne tiesiogiai išmatuotas, todėl jų skaičių vertinu atsargiau.
CO₂ koncentracija patalpoje kyla žmonėms iškvepiant orą, o vėdinant paprastai mažėja. Dėl to matuoklis gali būti naudingas kaip ženklas, kad kambaryje oras keičiasi nepakankamai. Tačiau tai nėra virusų ar bakterijų detektorius ir jis neparodo, ar ore yra ligos sukėlėjų. Mažesnis CO₂ skaičius negarantuoja, kad peršalimo išvengsime.
Prieš pradėdama stebėjimą perskaičiau, kaip naudoti konkretų modelį, ir leidau jam įsijungti pagal instrukciją. Daviklį pastačiau maždaug galvos aukštyje, toliau nuo praviro lango, radiatoriaus ir vietos, kur sėdime. Taip sumažinau tikimybę, kad rodmenis smarkiai veiks tiesioginis oro srautas ar vieno žmogaus iškvėpimas šalia prietaiso.
Kaip žymiuosi rodmenis
Užrašų knygelėje pasižymiu laiką, kiek žmonių yra kambaryje, CO₂ rodmenį prieš vėdinimą ir po jo. Taip pat užrašau, kiek minučių buvo atvertas langas. Nelyginu skirtingų situacijų taip, lyg jos būtų visiškai vienodos: keturi žmonės uždarame kambaryje ir vienas žmogus po vėdinimo nėra tas pats bandymas.
- Palaukiu, kol matuoklio rodmuo nusistovės, ir pasižymiu pradinį skaičių.
- Atidarau langą kelioms minutėms. Jei įmanoma, sukuriu skersinį vėdinimą, bet pasirūpinu, kad šeima nestovėtų šaltame skersvėjyje.
- Uždarau langą, palaukiu, kol prietaisas sureaguos, ir užrašau naują rodmenį. Jutikliai reaguoja nevienodu greičiu.
- Tą patį pakartoju kitu metu, kai kambaryje panašus žmonių skaičius. Vieno vakaro neužtenka daryti plačioms išvadoms.
Man svarbiau ne išspausti vieną „teisingą“ skaičių, o pastebėti pokyčio kryptį. Kambario dydis, žmonių skaičius, langų sandarumas ir vėdinimo būdas veikia rezultatą. Todėl savo užrašų nepateikiu kaip normos visiems namams.
Ką pamačiau šeimos kambaryje
Vieną vakarą, kai kambaryje sėdėjome keturiese, rodmuo po kurio laiko priartėjo prie 1 200 ppm. Pravėrus langą kelioms minutėms, prietaiso rodmuo vėliau nukrito iki maždaug 700 ppm. Kitą kartą pokytis buvo mažesnis, nes langą atvėrėme trumpiau, o kambaryje buvome dviese. Tai mūsų namų pavieniai stebėjimai, o ne garantuotas rezultatas, kurį matys kiekvienas.
Maždaug 800–1 000 ppm ribą kai kurie žmonės naudoja kaip priminimą įvertinti vėdinimą, bet jos nelaikau riba tarp „saugaus“ ir „pavojingo“ oro. Rodmenį gali paveikti jutiklio tikslumas, jo vieta ir reakcijos laikas. Jei prietaisas rodo neįprastai aukštą skaičių, pirmiausia patikrinu, ar jis pastatytas tinkamai, o paskui atnaujinu orą ir stebiu, ar reikšmė keičiasi.
Šildymas pats savaime CO₂ negamina. Tačiau, kai įjungus šildymą langus laikome užvertus ilgiau, kambaryje gali kauptis daugiau iškvepiamo CO₂. Matuoklis man padeda tai pastebėti, bet nėra priežastis nuolat laikyti langą atvirą. Trumpas, sąmoningas vėdinimas mūsų šeimai praktiškesnis nei ilgas kambario šaldymas.
Ko rodmenys nepasako ir ką darau toliau
Geresnis patalpų vėdinimas gali sumažinti iškvepiamų dalelių koncentraciją ore, tačiau vien CO₂ rodiklis neparodo visos užsikrėtimo rizikos. Ji priklauso ir nuo to, ar patalpoje yra sergantis žmogus, kiek laiko kartu būname ir kitų aplinkybių. Todėl matuoklio nelaikau apsaugos priemone, kuri pakeičia įprastą atsargumą susirgus ar esant šalia sergančio žmogaus.
- Jei rodmuo kyla, patikrinu, kiek laiko kambarys buvo uždarytas ir kiek žmonių jame yra.
- Jei vėdinant skaičius nemažėja, patikrinu prietaiso vietą, instrukciją ir tai, ar jutikliui reikia kalibravimo.
- Jei šeimos nariui pasireiškia rimti ar užsitęsę simptomai, dėl sveikatos kreipiamės į gydytoją, o ne sprendžiame pagal matuoklį.
Mano patarimas: CO₂ matuoklio rodmenis naudokite kaip signalą įvertinti vėdinimą, o ne kaip ligos ar oro saugumo testą. Palyginkite skaičius panašiomis sąlygomis, prieš vėdinimą ir po jo.
Šis bandymas neužtrunka ilgai: užrašyti skaičiams pakanka kelių minučių, o patį vėdinimą pritaikau kambario sąlygoms ir prietaiso instrukcijai. Dabar pirmą kartą įjungusi šildymą nebesprendžiu vien iš pojūčio. Pasižymiu, ką rodo matuoklis, išvėdinu ir pasižiūriu, kaip pasikeitė skaičiai.
Dažniausiai užduodami klausimai
Koks CO₂ rodmuo kambaryje jau turėtų paskatinti vėdinti?
Vienos universalios ribos, kuri visoms patalpoms reikštų saugu arba nesaugu, nėra. Jei rodmuo nuosekliai kyla, ypač kai kambaryje būna keli žmonės, verta įvertinti vėdinimą ir stebėti, ar skaičius po jo mažėja.
Ar CO₂ matuoklis parodo, ar kambaryje yra virusų?
Ne, jis matuoja anglies dioksido koncentraciją, o ne virusus ar bakterijas. Rodmuo gali padėti įvertinti oro kaitą, bet negali patvirtinti, kad patalpoje nėra ligos sukėlėjų.
Kur kambaryje geriausia pastatyti CO₂ matuoklį?
Rinkitės vietą maždaug kvėpavimo aukštyje ir vadovaukitės konkretaus prietaiso instrukcija. Nedėkite jo prie lango, radiatoriaus ar visai šalia žmogaus veido, nes vietinis oro srautas gali iškreipti palyginimą.
Ar reikia nuolat laikyti pravirą langą, jei CO₂ matuoklis rodo daug?
Nebūtinai: galima trumpai intensyviau išvėdinti ir patikrinti, ar rodmuo mažėja. Vėdinimo trukmę rinkitės pagal patalpą, orą lauke ir prietaiso parodymus, vengdami ilgai laikyti šeimą šaltame skersvėjyje.
