Per Vėlines, kai namuose jau temsta, koridoriuje pastebėjau kėdę su ant atlošo užmestu paltu. Iš pirmo žvilgsnio jo rankovė priminė nuleistą ranką, o apykaklė – galvos kontūrą. Dieną tas pats kampas atrodė visai paprastai, todėl nusprendžiau palyginti dvi nuotraukas ir paprašyti namiškių pasakyti, ką jose įžiūri.
Norėjau patikrinti ne vaiduoklius, o tai, kaip lengvai smegenys atpažįsta pažįstamas formas, kai vaizdas neaiškus. Toks bandymas namuose nėra mokslinis tyrimas, bet jis padeda pastebėti, kaip nuotaika, apšvietimas ir lūkesčiai keičia pirmą įspūdį. Svarbiausia buvo nepasakyti namiškiams, ko pati ieškau.
Kaip pasiruošiau dviem nuotraukoms
Pasirinkau tą pačią kėdę, tą patį paltą ir tą pačią vietą kambaryje. Dienos nuotrauką padariau esant įprastai kambario šviesai, o kitą – prieblandoje, kai pro langą dar buvo likę šiek tiek natūralios šviesos. Paltą palikau taip pat užmestą, o kėdės neliečiau. Taip bent dalį skirtumo galėjau sieti su apšvietimu, o ne su pasikeitusia daikto forma.
Telefoną laikiau maždaug toje pačioje vietoje ir fotografavau panašiu kampu. Blykstės nejungiau, nes ji prieblandoje apšviestų paltą kitaip nei kambario aplinka. Nuotraukų taip pat nešviesinau ir netamsinau. Vis dėlto telefonas pats gali keisti ekspoziciją, paryškinti šešėlius ar automatiškai įjungti naktinį režimą, todėl dvi nuotraukos nėra tobulas žmogaus akies palyginimas.
Kaip paprašiau namiškių atspėti
Pirmiausia parodžiau nuotraukas telefone, bet nepasakiau, kad jose yra kėdė su paltu. Paklausiau tik: „Ką pirmiausia pastebi?“ Tai atviras klausimas, todėl mažiau sufleruoja atsakymą nei „Ar matai žmogų?“. Paprašiau atsakyti iš pirmo žvilgsnio ir neaptarinėti nuotraukų tarpusavyje, kol kiekvienas nepasakė savo minties.
- Padariau dienos nuotrauką, tada – prieblandos, nekeisdama kėdės ir palto padėties.
- Nuotraukas parodžiau be užuominos apie jų turinį ir paprašiau pasakyti pirmą įspūdį.
- Užsirašiau atsakymus atskirai, taip pat pasižymėjau, kuri nuotrauka buvo parodyta pirma.
- Tik tada pasakiau, kad abiejose nuotraukose yra tas pats paltas ant tos pačios kėdės, ir paklausiau, ar jų įspūdis pasikeitė.
Mano mažame bandyme prieblandos kadras sulaukė daugiau spėjimų apie žmogaus siluetą, o dienos nuotraukoje namiškiai greičiau įvardijo kėdę ir paltą. Tačiau atsakymai nebuvo vienodi, o vieno vakaro rezultatas neįrodo, kad visi žmonės visada taip mato. Net ir kelių šeimos narių nuomonę gali paveikti tai, kas pirmas prabilo, nuotraukos rodymo tvarka ar tiesiog žinojimas, jog bandome įžiūrėti neaiškią formą.
Kodėl prieblandoje lengviau įžvelgti pavidalą
Matydamos neryškų objektą, smegenys greitai bando jį priskirti pažįstamai kategorijai. Žmogaus siluetas – viena tokių lengvai atpažįstamų formų: galva viršuje, pečiai, žemyn nuleistos rankos. Paltas ant kėdės gali turėti panašų kontūrą, o šešėliai paslepia detales, kurios dieną padėtų suprasti, ką iš tiesų matome.
Čia susijungia tai, ką akys užfiksuoja, ir tai, ko tikimės. Jeigu jau pagalvojau apie žmogų, panašaus silueto detalės gali iškart patraukti dėmesį, o kėdės kojos ar palto raukšlės lieka antrame plane. Tai nereiškia, kad žmogus sąmoningai išsigalvoja vaizdą. Tiesiog smegenys ne tik pasyviai priima informaciją, bet ir ją greitai interpretuoja.
Prieblandoje pats kambarys taip pat atrodo kitaip: sumažėja kontrastas, o spalvos tampa mažiau ryškios. Nuotraukoje šį įspūdį dar gali sustiprinti telefono automatiniai nustatymai. Todėl mano bandymas parodo, kaip namiškiai reagavo į konkrečius kadrus, o ne tiksliai atkuria tai, ką kiekvienas matė savo akimis kambaryje.
Ką šis bandymas gali ir ko negali parodyti
Rezultatas priklauso nuo daugybės smulkmenų: kiek buvo šviesos, kokio dydžio ekrane žiūrėjome, ar nuotrauka buvo ryški, ar žmogus pavargęs ir kokią nuotaiką atsinešė į kambarį. Net ir tas pats žmogus po kelių minučių gali pastebėti kitą detalę. Jei pasakysiu „pažiūrėk, ten lyg stovi žmogus“, jau būsiu paveikusi tai, ką jis bando pamatyti.
Norint sumažinti šį poveikį, verta nuotraukas parodyti be paaiškinimo, atsakymus išgirsti atskirai ir tik paskui atskleisti, kas pavaizduota. Galima sukeisti kadrų rodymo tvarką arba paprašyti dar vieno namiškio įvertinti juos nežinant ankstesnių atsakymų. Tai nepavers bandymo laboratoriniu, bet padės išvengti akivaizdžiausio sufleravimo.
Mano patarimas: prieš klausdama, ar kas nors mato žmogų, paklausk, ką žmogus pastebėjo pirmiausia. Taip mažiau įteigsi atsakymą ir aiškiau pamatysi, kokį įspūdį nuotrauka sukuria savaime.
Po šio palyginimo pati į paltą ant kėdės žiūrėjau ramiau. Prieblandoje jo kontūras tikrai gali priminti žmogų, bet dienos kadras padeda prisiminti, iš kokių paprastų daiktų susidaro tas įspūdis. Man tai buvo smagus būdas per Vėlines pastebėti, kaip protas užpildo vaizdo trūkstamas detales.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kodėl tamsoje paltas ant kėdės atrodo kaip žmogus?
Silpnesnėje šviesoje sunkiau įžiūrėti smulkias detales, o palto kontūras gali priminti galvą, pečius ir rankas. Smegenys neaiškų vaizdą greitai palygina su pažįstamomis formomis.
Kaip patikrinti, ar nuotrauka įteigia atsakymą?
Parodykite ją keliems žmonėms atskirai ir prieš atskleisdami objektą paklauskite, ką jie pastebėjo pirmiausia. Venkite klausimo, kuriame jau paminėtas žmogaus siluetas.
Ar telefono nuotrauka parodo, ką matau savo akimis?
Ne visai: telefonas gali automatiškai keisti ekspoziciją, spalvas ir šešėlių ryškumą. Ekrano šviesumas bei nuotraukos dydis taip pat veikia įspūdį.
Kas yra pareidolija?
Taip vadinamas polinkis neaiškiuose vaizduose įžvelgti atpažįstamus pavidalus, pavyzdžiui, veidą ar žmogaus siluetą. Tai įprastas suvokimo reiškinys, o ne įrodymas, kad vaizde tikrai yra žmogus.
