Pasibaigus kasimo darbams, kastuvą paprastai nunešu į pašiūrę ir apie jį prisimenu tik pavasarį. Tada ant geležtės neretai matau rudų taškelių, ypač jei prieš padėdama nespėjau jos gerai nuvalyti. Šįkart nusprendžiau ne vien sutepti visą įrankį, o palikti sau palyginimą: vieną geležtės pusę patepti įrankių aliejumi, kitą – ne.
Man įdomu, ar nedidelis aliejaus kiekis iš tiesų pastebimai pristabdys rūdijimą per žiemą. Tam nereikia dviejų skirtingų kastuvų ar sudėtingų matavimų, tik vienos geležtės, švarios šluostės ir kelių nuotraukų. Kovo mėnesį apžiūrėsiu abi puses tokiomis pačiomis sąlygomis ir užrašysiu, ką radau. Kol kas rezultatų nežinau, todėl šį bandymą laikau paprastu namų palyginimu, o ne įrodymu, kad aliejus visada apsaugos nuo rūdžių.
Ko prireikė bandymui
Naudojau įprastą kastuvą su plienine geležte. Prieš pradėdama patikrinau, kad abi jos pusės būtų panašios būklės: jei vienoje pusėje būtų buvę gerokai daugiau senų rūdžių ar įbrėžimų, palyginimas būtų mažiau prasmingas. Taip pat pasiruošiau sausą šluostę, minkštą šepetį ir įrankių aliejų, kurio nedidelė pakuotė parduotuvėse gali kainuoti maždaug 5–8 eurus. Kaina priklauso nuo gamintojo ir pakuotės dydžio.
Rinkausi priemonę, kurios etiketėje nurodyta, kad ji skirta sodo ar metalo įrankiams prižiūrėti. Vien aliejaus pavadinimo nepakanka: perskaičiau, kaip jį naudoti ir laikyti. Virtuvinio aliejaus šiam bandymui nenaudočiau, nes jis gali palikti lipnų sluoksnį, o jo savybės laikant įrankį nėra tokios, kokių noriu.
Kaip paruošiau geležtę
Pirmiausia pašalinau nuo geležtės žemes ir augalų likučius. Jei purvas pridžiūvęs, geriau jį atsargiai nuvalyti šepečiu, o ne gramdyti peiliu ar kitu įrankiu, kuris gali subraižyti metalą. Pastebėjusi senų rūdžių, jas švelniai nušveisčiau ir abi puses paruoščiau vienodai, kad bandymo pradžioje viena nebūtų švaresnė už kitą.
- Nuvaliau abi kastuvo geležtės puses ir kraštus, kol neliko matomo purvo.
- Geležtę kruopščiai nusausinau šluoste ir palikau išdžiūti. Aliejaus netepiau ant drėgno metalo, nes taip po sluoksniu gali likti drėgmės.
- Ant vienos pusės švaria šluoste paskleidžiau labai ploną įrankių aliejaus sluoksnį. Jo nepyliau tiesiai iš pakuotės ant geležtės ir stengiausi nepadengti rankenos.
- Kitą pusę palikau sausą. Nufotografavau abi puses, kad pavasarį galėčiau prisiminti pradinę būklę, ir kastuvą padėjau į sausą pašiūrę.
Aliejumi pateptą pusę pasižymėjau nuotraukoje, o ne ant geležtės: nenorėjau klijuoti žymeklio ar braižyti metalo. Kastuvą laikau pakabintą, kad geležtė nesiremtų į drėgnas grindis ar žemę. Jei įrankį žiemą planuočiau dažnai naudoti, šis palyginimas būtų mažiau tvarkingas, nes viena pusė galėtų būti nuvalyta ar nusitrynusi anksčiau už kitą.
Ką palyginsiu pavasarį
Kovą pirmiausia apžiūrėsiu, ar ant abiejų pusių yra naujų rusvų taškų, plotelių ar pakitusio paviršiaus. Kastuvą nufotografuosiu panašiame apšvietime ir tuo pačiu atstumu kaip rudenį. Vertinsiu ne tai, kuri pusė atrodo blizgesnė, o tai, kur matomų rūdžių daugiau ir ar jos apima didesnį plotą.
Vis dėlto vienos geležtės pusės nėra visiškai vienodos sąlygos, net jei laikau tą patį įrankį. Pusės gali skirtis dėl senesnių įbrėžimų ar to, į kurią pusę pašiūrėje patenka drėgnas oras. Kad šis skirtumas būtų mažesnis, žiemą kastuvą laikysiu pakabintą, o kelis kartus pasuksiu kita kryptimi. Tai nepašalins visų kintamųjų, bet leis sąžiningiau palyginti dvi to paties įrankio puses.
Dažniausios klaidos ir kiek tai kainavo
Didžiausia klaida būtų aliejumi užtepti nešvarų arba drėgną metalą. Taip nepašalinama priežastis, dėl kurios paviršius gali rūdyti, o po sluoksniu gali likti purvo ar vandens. Kita klaida – tepti storai. Man pakanka vos blizgaus, plono sluoksnio; jei aliejus varva, jo per daug, todėl perteklių nuvalau.
Taip pat nepalieku suteptos šluostės suglamžytos prie krosnelės ar kito šilumos šaltinio. Ją tvarkau ir laikau taip, kaip nurodyta priemonės etiketėje. Jei aliejaus pateko ant rankenos, nuvalau, kad laikant kastuvą ranka neslystų. O jei jau kovą matau daug rūdžių, pirmiausia vertinu jų būklę ir saugiai nuvalau paviršių, o ne tiesiog tepu papildomu aliejumi ant rūdžių.
Pats darbas užtruko apie 20 minučių, neskaičiuojant laiko, kol geležtė išdžiūvo. Jei įrankių aliejaus jau turite, papildomų išlaidų nėra; mano bandymui tokia priemonė kainuotų maždaug 5–8 eurus. Pavasarį užrašysiu, ar aliejumi pateptoje pusėje rūdžių mažiau. Iki tol galiu pasakyti tik tiek: kastuvo išvalymas, nusausinimas ir pakabinimas buvo paprastas būdas jį paruošti laikymui, o atsakymą dėl abiejų pusių dar patikrinsiu.
Mano išvada
Šį spalį kastuvo nepadėjau į pašiūrę vien purvino ir drėgno. Vieną geležtės pusę patepiau plonu įrankių aliejaus sluoksniu, kitą palikau sausą, o pradines nuotraukas pasilikau pavasario palyginimui. Kovo mėnesį paaiškės, ar skirtumas matomas būtent mano laikymo sąlygomis.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kuo geriausia tepti kastuvą, kad jis nerūdytų?
Rinkitės priemonę, kurios etiketėje nurodyta, kad ji tinka metaliniams ar sodo įrankiams. Tepkite tik švarią ir visiškai sausą geležtę, o pavasarį prieš darbą nuvalykite likučius.
Ar galima kastuvą žiemą laikyti lauke po stogeliu?
Geriausia laikyti jį sausoje, nuo lietaus ir sniego apsaugotoje vietoje, pakabintą arba taip, kad geležtė nesiremtų į žemę. Po stogeliu pučiama drėgmė ir kondensatas vis tiek gali skatinti rūdijimą.
Ar WD-40 tinka kastuvo geležtei apsaugoti nuo rūdžių?
Pirmiausia patikrinkite konkretaus produkto etiketę: skirtingos priemonės gali būti skirtos skirtingiems darbams. Jei norite ilgiau laikyti sodo įrankį, rinkitės aiškiai įrankių priežiūrai skirtą aliejų ir vadovaukitės jo naudojimo nurodymais.
Ką daryti, jei kastuvo geležtė jau surūdijusi?
Nedideles paviršines rūdis galima atsargiai nušveisti vieliniu šepečiu ar tinkamu abrazyvu, stengiantis nepažeisti geležtės. Po to metalą nuvalykite, visiškai nusausinkite ir tik tada naudokite pasirinktą apsauginę priemonę.
