Per Vėlines į kapines dažnai vykstame kartu su mama. Takai pažįstami, bet tą dieną aplink daugiau žmonių, o iki artimųjų kapo tenka eiti ne vieną takelio atkarpą. Pastebėjau, kad iš anksto susitarus, kur sustosime atsikvėpti, pasivaikščiojimas būna ramesnis. Dėl to šiemet maršrutą pasižymėjau dar prieš išvyką.
Mano tikslas nėra nueiti kuo greičiau ar surinkti kuo daugiau žingsnių. Noriu žinoti, kiek maždaug teks eiti, ar pakeliui yra suoliukų ir ar pasirinktas tempas patogus. Po apsilankymo užsirašau atstumą, poilsio sustojimų skaičių ir savo įspūdį apie ėjimą. Tokie paprasti užrašai kitą kartą padeda planuoti pagal tai, kaip sekėsi iš tikrųjų.
Kaip iš anksto pasižymiu kelią
Pirmiausia pasižymiu ne visą kapinių planą, o kelis orientyrus: įėjimą, artimųjų kapą ir suoliukus, prie kurių būtų patogu stabtelėti. Maršrutą žymiu telefone arba ant paprasto lapelio. Kapinėse nieko neklijuoju ir nežymiu ant takų, medžių ar paminklų – užtenka asmeninio užrašo.
Šįkart nuo įėjimo iki kapo ir atgal su pasirinkta atkarpa prie suoliuko suskaičiavau apie 480 metrų. Tai apytikslis atstumas, ne tikslus matavimas: telefone rodomas kelias gali kisti, o kapinių takeliuose vietos nustatymas ne visada tikslus. Jei neturiu patikimo plano ar ryšio, pasižymiu posūkius žodžiais, pavyzdžiui, „nuo pagrindinio tako tiesiai iki kryžkelės, tada į kairę“.
- Užsirašau, nuo kurio įėjimo pradedame ir kur yra kapas.
- Pažymiu vieną ar kelis suoliukus, esančius palei patogų kelią.
- Pasirenku maršrutą, kuriame nereikia skubiai kirsti žmonių srauto ar eiti sunkiai pastebimu takeliu.
- Jei planas telefone, pasirūpinu, kad jį galėčiau perskaityti ir be interneto ryšio.
Po apsilankymo užrašau tris dalykus
Grįžusi prie automobilio ar namuose pasižymiu ne vien atstumą. Man praverčia trumpas įrašas, kurį kitą kartą galėsiu palyginti su savijauta ir konkrečiu maršrutu. Nerašau sudėtingų lentelių: keli aiškūs duomenys pasako daugiau nei miglotas prisiminimas, kad „buvo kiek sunkoka“.
- Atstumas. Užrašau apytikslį viso nuėjimo atstumą, įskaitant kelią pirmyn ir atgal. Šį kartą gavosi apie 480 metrų.
- Poilsio sustojimai. Suskaičiuoju sustojimus, kai iš tiesų atsisėdome arba ramiai pastovėjome. Šįkart sustojome du kartus, vieną jų – prie suoliuko.
- Tempas. Vienu sakiniu įvertinu, ar galėjau eiti patogiai, be skubėjimo ir be poreikio vytis kitus. Užrašiau, kad pasirinktas tempas buvo tinkamas, nes nereikėjo skubinti žingsnio.
Jei norisi, galima pridėti ir pastabą apie maršruto dangą ar vietas, kur buvo ankšta. Aš tai darau tik tada, kai informacija praverstų renkantis kitą kelią. Pavyzdžiui, jei prie vieno tako susidaro spūstis, kitą kartą galime pasirinkti ramesnę atkarpą. Užrašai skirti planuoti patogesnį pasivaikščiojimą, o ne vertinti žmogaus fizinį pajėgumą.
Mano patarimas: prieš išvykdama pasižymiu ir suoliuką, ir paprastesnį kelią atgal. Jei einant norisi sustoti anksčiau, nelaukiu, kol pasieksime plane pažymėtą vietą – sustojame ten, kur saugu ir patogu.
Kaip renkuosi patogų ėjimo tempą
Patogų tempą vertinu pagal savo pojūtį, o ne pagal laikrodį ar kitų žmonių žingsnius. Einu taip, kad nereikėtų skubėti, o prireikus galėčiau trumpam sustoti ir ramiai atsikvėpti. Jei kartu einantis žmogus nori lėčiau, prisitaikau prie jo, užuot bandžiusi išlaikyti iš anksto numatytą laiką.
Prieš pradėdama pasižiūriu, ar pasirinktas takas atrodo lygus ir ar aplink pakanka vietos saugiai prasilenkti. Jei kelias užimtas, sulėtinu žingsnį ir palaukiu, užuot bandžiusi prasibrauti. Suoliuką laikau galimybe pailsėti, o ne privalomu punktu, kurį būtina pasiekti. Kartais trumpam atsisėsti norisi ir anksčiau, kartais poilsio visai neprireikia.
Jeigu žmogus naudoja lazdą ar vaikštynę, maršrutą planuoju atsižvelgdama į tai, ar pakanka vietos praeiti ir apsisukti. Apie pagalbines priemones ir tinkamą jų naudojimą verta tartis su sveikatos specialistu, ypač jei jos pradėtos naudoti neseniai. Staiga atsiradus skausmui, svaigimui, dusuliui ar kitam nerimą keliančiam simptomui, pasivaikščiojimą nutraukiame ir kreipiamės pagalbos; dėl rimtų ar pasikartojančių negalavimų tariamės su gydytoju.
Ką keisčiau kitą kartą
Vienas skaičius nepasako, ar maršrutas tinka visiems, todėl savo 480 metrų nepaverčiu norma. Jei kitą kartą takas bus užimtas, teks eiti kitu keliu arba su mumis vyks dar vienas šeimos narys, atstumas ir sustojimų skaičius gali pasikeisti. Užrašas tiesiog primena, kaip sekėsi konkrečią dieną.
Dažniausia mano klaida būdavo suplanuoti tik kelią iki kapo ir pamiršti, kad po apsilankymo reikės grįžti prie įėjimo. Dabar pasižymiu visą maršrutą pirmyn ir atgal, o suoliukus įtraukiu kaip orientyrus. Taip lengviau susitarti, kur galima stabtelėti, ir nereikia skubėti ieškant vietos pailsėti. Jei atstumas telefone atrodo neįprastai tikslus, užrašau jį kaip apytikslį, o ne kaip nekintamą faktą.
Šis planas man užtrunka kelias minutes, o užrašą po pasivaikščiojimo galiu papildyti trumpu sakiniu. Kitą kartą pirmiausia pasižiūrėsiu, ar pasirinkti takai ir suoliukai vis dar patogūs. Taip pati ramiau planuoju apsilankymą ir daugiau dėmesio skiriu tam, kad ėjimas būtų malonus, o ne skubus.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kaip telefone išmatuoti atstumą kapinėse?
Galima pasižiūrėti maršrutą žemėlapių programėlėje arba po pasivaikščiojimo įvertinti nueitus žingsnius. Tarp paminklų ir medžių telefono vietos nustatymas gali būti netikslus, todėl atstumą geriau užrašyti kaip apytikslį.
Kiek poilsio sustojimų planuoti vyresniam žmogui?
Vieno visiems tinkamo skaičiaus nėra: jis priklauso nuo pasirinkto kelio ir žmogaus savijautos tą dieną. Aš pasižymiu suoliukus pakeliui, bet sustoju ir anksčiau, jei to norisi.
Ką daryti, jei kapinėse nėra suoliukų prie tako?
Prieš išvyką galima apžiūrėti kitą įėjimą ar trumpesnį kelią, kuriame yra patogi vieta pailsėti. Jei suoliukų nėra, verta suplanuoti trumpesnę atkarpą ir sustoti tik saugioje, takelio neužstojančioje vietoje.
Ar verta užrašyti ėjimo laiką, ne tik atstumą?
Galima, jei tai padeda kitą kartą suplanuoti apsilankymą, tačiau nereikia vaikytis konkretaus tempo. Man svarbiau užrašyti, ar ėjau patogiai ir kiek kartų norėjosi pailsėti.
