Spalį ant darbo stalo vis dažniau pastebiu saulės lopą. Vieną dieną jis nusidriekia iki užrašų knygelės, kitą – vos paliečia stalo kraštą. Norėjau suprasti, kiek ilgai tiesioginiai spinduliai pasiekia skirtingas kambario vietas, todėl kelioms dienoms pasidėjau laikmatį ir pradėjau žymėtis laiką.
Šis mažas stebėjimas buvo įdomus, bet kartu priminė vieną svarbią ribą: šviesos trukmė kambaryje nėra vitamino D gamybos matas. Saulė pro langą gali apšviesti stalą ir sušildyti rankas, tačiau tai nepasako, kiek UVB spinduliuotės pasiekia odą. Būtent todėl savo užrašų nepaverčiau sveikatos išvada.
Ko reikėjo kelių dienų stebėjimui
Pasirinkau dvi darbo stalo vietas: vieną arčiau lango, kitą – giliau kambaryje. Ant lapelio pasižymėjau jų pavadinimus, o šalia pasidėjau paprastą laikmatį telefone. Jokių specialių matuoklių nepirkau, nes norėjau fiksuoti tik tai, ką matau: kada tiesioginis saulės lopas pirmą kartą pasiekia pažymėtą vietą ir kada iš jos pasitraukia.
Stebėjau keturias dienas. Užrašiau datą, apytikslį pradžios ir pabaigos laiką, taip pat ar dangus buvo giedras, ar debesuotas. Jei saulės lopas trumpam dingo už debesies, atskirai pasižymėjau, kad sąlygos keitėsi. Taip galėjau palyginti kambario vietas ir dienas, bet neapsimetinėjau matuojanti ultravioletinę spinduliuotę.
Mano užrašuose arčiau lango esantis plotas saulės sulaukė ilgiau, o toliau nuo lango tiesioginis lopas kai kuriomis dienomis visai nepasirodė. Skaičiai priklausė nuo debesų, saulės padėties ir to, kaip šešėlį metė aplinkiniai pastatai. Tai buvo paprastas namų stebėjimas, ne vienodomis sąlygomis atliktas bandymas, kurio rezultatus būtų galima taikyti kitiems namams.
Kaip žymėjausi saulės laiką
-
Pasirinkau dvi aiškiai atskiriamas vietas ir pasižymėjau jų padėtį, kad kitą dieną stebėčiau tuos pačius taškus.
-
Kai tiesioginis saulės lopas pasiekdavo vietą, paleisdavau laikmatį. Kai lopas pasitraukdavo, sustabdydavau ir užrašydavau laiką.
-
Jeigu tiesioginius spindulius užstodavo debesys, tai pažymėdavau atskirai, o ne laikydavau visą tą laiką vienoda saulės ekspozicija.
-
Dienos pabaigoje suskaičiuodavau, kiek minučių saulė tiesiogiai pasiekė kiekvieną vietą. Palyginau keturias dienas, tačiau minučių nesiejau su vitamino D kiekiu.
Praktiškai visas aktyvus darbas užtruko maždaug 10–15 minučių per keturias dienas: reikėjo tik trumpam pažiūrėti į stalą ir pasižymėti laiką. Laikmatis buvo patogus, nes vakare nereikėjo spėlioti, kiek saulės lopas užsibuvo. Vis dėlto debesuotą dieną tokį įrašą vertinau atsargiai, o saulės apšviestą stalą atskyriau nuo bendros kambario šviesos.
Kodėl tai ne vitamino D matavimas
Vitaminas D odoje gaminasi veikiant tam tikro ilgio ultravioletiniams B, arba UVB, spinduliams. Laikmatis fiksuoja laiką, o akys – matomą šviesą. Nei vienas iš jų neparodo UVB kiekio. Net ir ryškiai apšviestas kambarys gali atrodyti saulėtas, nors odą pasiekianti UVB spinduliuotė nuo tos, kuri reikalinga vitamino D gamybai, labai skiriasi.
Langų stiklas taip pat keičia situaciją: įprastas stiklas sulaiko didžiąją UVB dalį. Todėl saulės lopas ant stalo ar palangės nėra ženklas, kad sėdėdama prie lango gaunu tiek pat UVB, kiek būdama lauke. Mano užrašai tiko kambario apšvietimo pokyčiams pastebėti, bet ne odos vitamino D gamybai įvertinti.
Spalį Lietuvoje dienos šviesa dar gali būti ryški, tačiau sezonas, geografinė vieta, paros laikas, debesys, atvira oda ir kitos aplinkybės veikia UVB poveikį. Šviesių minučių skaičius neatskleidžia šių skirtumų. Net UV indeksas pirmiausia padeda suprasti ultravioletinės spinduliuotės keliamą nudegimo riziką, o ne tiksliai apskaičiuoti, kiek vitamino D pagamins konkretus žmogus.
Mano svarbiausia taisyklė: laikmačio užrašus naudoju tik tam, kad palyginčiau, kada ir kur kambaryje krinta tiesioginė saulė. Jais nenusprendžiu, ar man pakanka vitamino D, ir nebandau ilginti buvimo saulėje pagal užfiksuotas minutes.
Ką darau su šiais užrašais
Stebėjimas man padėjo geriau suprasti, kodėl darbo stalo apšvietimas per dieną taip keičiasi. Saulės lopas keliavo, o vieta, kurią laikiau saulėta, ne kiekvieną dieną gavo tiesioginių spindulių vienodai ilgai. Tai naudinga kaip buities pastebėjimas, tačiau išvada apie vitamino D būklę iš jo neplaukia.
Jei nerimauju, ar man gali trūkti vitamino D, remiuosi ne lango šviesa ar savarankiškai sudarytu saulės minučių skaičiumi, o pasitarimu su gydytoju. Jis gali įvertinti situaciją ir pasakyti, ar reikia tyrimo arba papildų. Papildų dozę parenku ne pagal tai, kiek ilgai švietė saulė ant mano stalo.
Laikmatį kelioms dienoms pasidėjau dėl smalsumo, ir tokį stebėjimą mielai pakartočiau pasikeitus metų laikui. Tačiau dabar aiškiai atskiriu du dalykus: kambario saulės trukmę galiu pasižymėti, o vitamino D gamybos ji neišmatuoja.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar saulė pro langą padeda gaminti vitaminą D?
Įprastas langų stiklas sulaiko didžiąją dalį UVB spindulių, kurie reikalingi vitamino D gamybai odoje. Todėl saulės šviesa ant palangės nėra patikimas būdas įvertinti ar užtikrinti vitamino D gamybą.
Ar saulės trukmę kambaryje galima apskaičiuoti pagal telefono orų programėlę?
Programėlė gali parodyti saulėtekio ir saulėlydžio laiką ar UV indeksą, bet ne tai, kada tiesioginis saulės lopas pasieks konkretų jūsų kambario tašką. Tam kelių dienų stebėjimas su laikmačiu tinka geriau, tačiau jis vis tiek nematuoja vitamino D gamybos.
Ar UV indeksas parodo, kiek vitamino D pasigaminsiu?
Ne, UV indeksas nėra individualus vitamino D skaičiuotuvas ir neatsižvelgia į visus asmens bei aplinkos skirtumus. Jis labiau skirtas ultravioletinės spinduliuotės stiprumui ir nudegimo rizikai įvertinti.
Kada dėl vitamino D verta pasitarti su gydytoju?
Jei turite klausimų dėl trūkumo rizikos, jaučiate nerimą dėl sveikatos ar svarstote vartoti papildus, aptarkite tai su gydytoju. Jis įvertins, ar konkrečiu atveju reikia kraujo tyrimo ir kokia dozė būtų tinkama.
