Lapkričio popietę Neries regioniniame parke šviesa nyksta greičiau, nei norėtųsi. Į Dūkštų ąžuolyno pažintinį taką atvykau turėdama nedaug laiko iki sutemų, todėl iš anksto nusprendžiau nebandyti įveikti viso maršruto. Norėjau pasižiūrėti, kiek spėsiu nueiti šviesoje ir kaip jausiuosi grįždama tuo pačiu keliu su rankiniu žibintu.
Ėmiau nedidelį žibintą, kurį įprastai laikau namuose, o telefone pasiruošiau neprisijungusį žemėlapį. Atstumą tikrinau telefono GPS, laiką – laikrodyje. Mano tikslas buvo ne įrodyti, kad tamsoje galima eiti bet kur, o išbandyti trumpą, pažymėtą tako atkarpą ir laiku apsisukti.
Kaip pasiruošiau trumpam ėjimui
Prieš išlipdama iš automobilio pasižiūrėjau, kiek liko iki saulėlydžio, ir įjungiau telefono žemėlapį. Lapkritį saulėlydžio laikas per mėnesį pastebimai kinta, todėl vien iš įpročio spręsti neverta. Tą dieną pasilikau maždaug valandą ėjimui ir grįžimui, bet nesiruošiau eiti iki pat sutemų nebeturėdama laiko atsargai.
Pasirinkau pažymėtą Dūkštų ąžuolyno pažintinio tako ruožą ir ketinau juo eiti pirmyn, o paskui grįžti atgal tuo pačiu keliu. Tai man buvo paprasčiau nei tamsoje mėginti rasti kitą kilpos dalį. Takas miške nėra lygus šaligatvis: po lapais gali pasislėpti šaknis ar nelygumas, o drėgna žemė būna slidi.
Prieš pradėdama patikrinau, ar žibintas įsijungia ir ar jo baterija neišsikrovusi. Įsidėjau ir atsargines baterijas, o telefoną laikiau lengvai pasiekiamoje kišenėje. Žibintą įjungiau dar dienos šviesoje, kad nereikėtų tamsoje aiškintis, kaip keičiasi jo režimai. Taip pat apsirengiau šviesesnę viršutinę striukę – miško takas nėra automobilių kelias, bet matomumas praverčia ir prie atviresnių vietų ar automobilių aikštelės.
Žingsnis po žingsnio: kur apsisukau
-
Prie tako pradžios pasižymėjau laiką ir atstumo skaitiklį nustatiau į nulį. Iš anksto nusprendžiau eiti tik tiek, kad liktų pakankamai laiko grįžti be skubėjimo.
-
Ėjau pažymėta tako kryptimi ir telefoną tikrinau tik sustojusi saugioje vietoje, o ne eidama. Kai GPS parodė 1,6 km nuo pradžios, įvertinau likusią šviesą. Iki sutemų dar buvo šiek tiek laiko, todėl trumpai atsikvėpiau ir pradėjau grįžti.
-
Atgal ėjau tuo pačiu taku. Kai miške pradėjo temti, įjungiau žibintą ir laikiau šviesos spindulį nukreiptą į kelią kelis metrus priešais save. Taip pastebėjau nelygumus anksčiau, nei būčiau juos pasiekusi.
-
Prie pradžios grįžau tuo pačiu keliu, nebandydama trumpinti maršruto per mišką. Patikrinau GPS užfiksuotą bendrą atstumą ir užsirašiau, kiek laiko užtruko visas išėjimas.
Šviesoje nuėjau 1,6 km į vieną pusę. Grįžusi turėjau apie 3,2 km bendro atstumo įrašą, nors dėl GPS paklaidos kelių dešimčių metrų skirtumo nelaikiau tiksliu matavimu. Ėjimas pirmyn truko maždaug pusvalandį, o atgal – kiek ilgiau, nes sutemus sulėtinau tempą ir atsargiau rinkausi žingsnius.
Ką pastebėjau grįždama sutemus
Rankinis žibintas padėjo matyti tako paviršių, tačiau jo šviesa neapšvietė viso miško ir nepadarė kelio tokio aiškaus kaip dieną. Tamsoje sunkiau buvo iš anksto suprasti, kas yra už artimiausio šviesos ruožo, todėl ėjau lėčiau ir dažniau žvilgtelėdavau į tako ženklus. Būtent dėl šios priežasties nenorėjau tęsti kelio pirmyn ir tikėtis, kad vėliau viskas klosis sklandžiai.
Pastebėjau, kad svarbu žibintą laikyti stabiliai, bet ne nukreipti tiesiai sau po kojomis. Kai spindulys apimdavo kelią kiek toliau, turėdavau daugiau laiko sureaguoti į šaknis ir lapais užklotas duobutes. Telefonas liko atsargine priemone, o ne pagrindiniu šviesos šaltiniu: jį laikyti įjungtą ir kartu saugiai eiti nepatogu, be to, ekranas greitai iškrauna bateriją.
Mano ėjimas baigėsi be incidentų, bet to nelaikau garantija, kad toks planas tiks bet kurią dieną. Jei takas būtų buvęs labai šlapias, apšalęs ar jo ženklai sunkiai įžiūrimi, būčiau apsisukusi anksčiau. Žibintas nepakeičia tinkamos avalynės, maršruto žinojimo ir sprendimo laiku grįžti.
Kiek užtruko ir ką daryčiau kitaip
Nuo išėjimo iki grįžimo praėjo apie 70 minučių, įskaitant trumpą sustojimą apsisukimo vietoje. Ėjau viena, todėl tempą rinkausi pagal tako būklę, o ne pagal norą kuo greičiau pasiekti skaičių telefone. Jei eičiau su vaikais ar lėčiau judančiu žmogumi, tą pačią atkarpą planuočiau trumpesnę ir palikčiau daugiau laiko grįžti.
Kitą kartą prieš išvažiuodama dar kartą patikrinčiau, ar pasirinkta tako dalis atvira lankytojams, ir pasakyčiau namiškiams, kur einu bei kada planuoju grįžti. Taip pat pasiimčiau mažą atsarginį šviesos šaltinį. Jei žibintas pradėtų gesti, pasiklysčiau arba suprasčiau, kad kelias per slidus, grįžčiau į pradžią, o ne bandyčiau bet kokia kaina įveikti suplanuotą atstumą.
Mano svarbiausias patarimas: lapkričio žygiui iš anksto nusistatykite apsisukimo tašką pagal laiką, o ne vien pagal norimą kilometrų skaičių. Grįžkite tuo pačiu pažymėtu keliu ir palikite laiko atsargą, nes sutemus tempas natūraliai sulėtėja.
Per šį išėjimą šviesoje nuėjau 1,6 km, o grįždama tamsoje įveikiau tiek pat. Rankinis žibintas man pravertė, bet geriausiai pasiteisino ne jo galia, o paprastas sprendimas apsisukti dar turint laiko ir laikytis pažįstamo pažymėto tako.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar galima eiti Dūkštų ąžuolyno pažintiniu taku sutemus?
Pats takas nėra apšviestas, todėl sutemus reikia turėti patikimą šviesos šaltinį ir įvertinti tako būklę. Prieš vykdama pasitikrinčiau, ar nėra laikinų lankymo apribojimų.
Kokį žibintą rinktis ėjimui miško taku?
Rinkčiausi tokį, kurio šviesos spindulį galima nukreipti į kelią, ir prieš išvyką patikrinčiau baterijas. Atsarginis šviesos šaltinis naudingas, jei pagrindinis žibintas išsikrauna ar sugenda.
Kaip iš anksto sužinoti, kada lapkritį temsta Vilniuje?
Saulėlydžio laiką konkrečiai dienai patikrinkite orų programėlėje arba patikimame kalendoriuje, nes per mėnesį jis keičiasi. Miške prieblanda gali pasirodyti anksčiau nei atviroje vietoje, todėl planuokite grįžti dar turėdami laiko atsargą.
Ar telefono žibintuvėlio užtenka grįžti miško taku?
Jis gali praversti trumpam, bet telefono laikymas rankoje trukdo saugiai eiti, o įjungta šviesa greičiau naudoja bateriją. Jei planuoju grįžti sutemus, pasiimu atskirą žibintą ir telefoną palieku navigacijai bei ryšiui.
