Prieš Vėlines namuose dažniau atsiverčiu šeimos albumą. Vieną vakarą stabtelėjau ties keliomis nuotraukomis ir pastebėjau, kad prisimenu ne vien tai, kas jose matyti. Galvoje iškilo artimųjų balsai, mėgstamos frazės ir maži kasdieniai įpročiai. Norėjau suprasti, ar tuos pačius prisiminimus lengviau pažadina nuotrauka, ar vien perskaitytas žmogaus vardas.
Pasidariau paprastą palyginimą: kiekvienam būdui skyriau tiek pat laiko, o po jo surašiau konkrečias detales. Tai ne mokslinis bandymas ir ne atminties testas. Man buvo smalsu tik pasižiūrėti, kuris raginimas mano pačios prisiminimus išjudina greičiau, o kuris palieka daugiau tylos.
Kuo skiriasi nuotrauka ir vien vardas
Nuotraukoje iškart matau veidą, aplinką, drabužius ar kokį nors daiktą. Viena detalė gali priminti konkrečią šventę, o ji – pokalbį ar įvykį, kurio kadre net nėra. Vardų sąrašas veikia kitaip: jame nėra vizualios užuominos, todėl mintyse pirmiausia pati ieškau, ką su tuo žmogumi sieju.
Abu būdai gali paskatinti prisiminti, bet tai nebūtinai reiškia, kad vienas yra geresnis visiems. Nuotraukoje gali būti užfiksuotas žmogaus veidas, tačiau ne jo balsas ar kasdienis būdas. O vardas, nors atrodo paprastesnis, kartais greitai atveda prie šeimos pasakojimo ar vietos, kurioje žmogų dažnai sutikdavau.
Man buvo svarbu atskirti konkrečią detalę nuo bendro įspūdžio. „Buvo linksmas“ yra mano apibendrinimas, o „juokdamasis delnu prisidengdavo burną“ – konkretus prisiminimas, kurį galiu užrašyti ir vėliau patikrinti savo atmintyje.
Kaip pasiruošiau palyginimui
Pasirinkau keturis artimuosius, kuriuos norėjau prisiminti, ir paruošiau po vieną nuotrauką, kurioje kiekvienas aiškiai matomas. Kitame lape surašiau tik tuos pačius keturis vardus. Sąraše nedėjau giminystės ryšių, datų ar kitų užuominų, nes norėjau patikrinti būtent vardo poveikį.
Šalia pasidėjau popieriaus lapą ir rašiklį, o telefone nusistačiau penkių minučių laikmatį. Abiem būdams skyriau vienodą laiką. Kad pirmas bandymas per daug nenulemtų antrojo, palyginimą atlikau dviem vakarais ir antrą kartą pakeičiau eiliškumą. Vis dėlto prisiminimai po pirmo vakaro galėjo paveikti kitą – tai pasižymėjau kaip šio naminio bandymo ribą.
- Užrašiau, kurią dieną ir kokį būdą bandau, kad vėliau nesupainiočiau lapų.
- Penkioms minutėms atsiverčiau albumą arba žiūrėjau į vien vardų sąrašą. Užrašiau tai, kas spontaniškai atėjo į galvą, neieškodama atsakymų internete ar klausdama šeimos narių.
- Skaičiavau tik atskiras, konkrečias detales: ištartą frazę, įprotį, balsą, mėgtą veiklą, vietą ar prisimenamą bendrą įvykį.
- Pakartojusi užduotį kitu būdu, palyginau skaičius ir pasižymėjau, kurios detalės buvo naujos, o kurios kartojosi.
Jeigu tą patį prisiminimą aprašiau keliais panašiais žodžiais, skaičiavau jį kaip vieną. Pavyzdžiui, „kalbėjo tyliai“ ir „turėjo tylų balsą“ man nėra dvi atskiros detalės. Toks paprastas susitarimas padėjo nepadidinti skaičiaus vien dėl ilgesnio rašymo.
Ką parodė mano užrašai
Mano lape nuotraukų vakaras surinko devynias konkrečias detales, o vardų sąrašas – šešias. Nuotraukos lengviau iškėlė aplinkybes: prisiminiau, kas sėdėjo šalia, kokia buvo proga ir kokį drabužį žmogus dažnai rinkdavosi. Skaitydama vardus, greičiau prisiminiau kelias frazes ir įprastus šeimos susitikimus.
Šių skaičių nelaikau įrodymu, kad nuotraukos visada padeda geriau. Bandžiau tai namuose, su savo albumu ir tais žmonėmis, kuriuos pažinojau savaip. Skaičių galėjo pakeisti nuotraukų parinkimas, mano nuovargis, nuotaika ar ankstesnio vakaro prisiminimai. Be to, viena išraiškinga nuotrauka gali pasiūlyti daugiau užuominų nei blankus kadras, o vardas kiekvienam žmogui kelia skirtingas asociacijas.
Man naudingiausia buvo ne tai, kad vienas būdas „laimėjo“, o skirtumas tarp užrašų. Nuotraukos padėjo atkurti scenas, vardai – prisiminti, kaip žmogus kalbėdavo ir ką mėgdavo daryti. Abu lapus pasilikau. Juos galima papildyti vėliau, kai iškyla nauja detalė arba šeimos narys pasidalija savo prisiminimu.
Ką verta turėti omenyje
Tokį palyginimą darau sau, ne tam, kad šeimoje nustatyčiau, kas atsimena daugiausia. Skirtingi žmonės galėjo būti artimi skirtingais gyvenimo tarpsniais, o nuotraukų išsaugojo ne visų vienodai. Todėl skaičius neparodo meilės, artumo ar to, kiek žmogus rūpėjo.
Jeigu nuotrauka ar vardas sukelia liūdesį, neprivalau tęsti užduoties. Galiu padėti albumą į šalį, pasidaryti pertrauką arba prisiminimus užrašyti kitą dieną. Šis pratimas neturi pakeisti pokalbio su artimaisiais ar pagalbos, kurios gali prireikti išgyvenant netektį. Jis tėra ramus būdas pastebėti, kokios užuominos man pačiai padeda prisiminti.
Mano patarimas: abiem būdams skirkite tiek pat laiko ir iš anksto susitarkite, kas laikoma viena konkrečia detale. Tada lyginsite ne tai, kuris lapas ilgesnis, o tai, kokias skirtingas užuominas pažadina nuotrauka ir vardas.
Po šio bandymo prieš Vėlines albumą vartau lėčiau, o vardų sąrašą laikau atskiru prisiminimų raginimu. Mano užrašuose nuotraukos pažadino daugiau smulkmenų, bet abi priemonės padėjo prisiminti skirtingus artimųjų bruožus.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar nuotraukos padeda prisiminti daugiau nei vardai?
Nebūtinai – tai priklauso nuo žmogaus, nuotraukos ir prisiminimų. Palygindama skirkite abiem būdams vienodai laiko ir pasižymėkite, kokio tipo detalės iškyla.
Kaip skaičiuoti konkrečius prisiminimus?
Skaičiuokite atskirus prisiminimus, pavyzdžiui, frazę, įprotį ar bendrą įvykį, o ne kiekvieną jį apibūdinantį žodį. Jei abejojate, vieną pasakojimą laikykite viena detale.
Ar galima tokį prisiminimų pratimą daryti su vaikais?
Galima, jei vaikams tai priimtina ir užduotis neprimetama kaip patikrinimas. Leiskite jiems prisiminti savaip, nekoreguokite atsakymų ir sustokite, jei pokalbis tampa per sunkus.
Ką daryti, jei artimojo nuotraukos kelia stiprų liūdesį?
Pratimą galite nutraukti ir albumą užversti – nėra reikalo savęs versti tęsti. Jei netekties išgyvenimas ilgai trukdo kasdienybei arba jaučiatės nesaugi, pasikalbėkite su artimu žmogumi ar kreipkitės į sveikatos priežiūros specialistą.
