Kai per pirmąsias šalnas ryte išėjau į lauką, nosis netrukus ėmė varvėti, nors buvau apsirengusi šiltai. Kitą dieną tame pačiame trumpame maršrute sąmoningai stebėjau, ar pojūtis skiriasi kvėpuojant per nosį ir per burną. Norėjau ne įrodyti, kuris būdas „teisingas“, o suprasti, kas vyksta būtent mano kūne.
Mano bandymas paprastas: du kartus paeiti tą patį maždaug 12 minučių kelią, o po kiekvieno pasivaikščiojimo užrašyti, ar nosis sausėjo, varvėjo, ar pojūtis nesikeitė. Iš anksto žinojau, kad tai nėra mokslinis palyginimas. Temperatūra, vėjas, ėjimo tempas ir net tai, ar šaltą rytą išėjau tiesiai iš šiltų namų, gali pakeisti savijautą.
Kodėl šaltame ore nosis gali ir varvėti, ir sausėti
Nosis ne vien praleidžia orą. Joje oras sušildomas ir sudrėkinamas, o gleivinė padeda sulaikyti dalį dulkių bei kitų dalelių. Kai lauke šalta, o įkvepiamas oras sausas, nosies gleivinė turi prisitaikyti prie didesnio drėgmės ir šilumos poreikio. Dėl to vienam žmogui gali atrodyti, kad nosis išsausėjo, kitam – kad ji pradėjo tekėti.
Šaltas oras kai kuriems žmonėms sudirgina nosies gleivinę ir sukelia vandeningą slogą. Tai gali nutikti net nesergant peršalimu. Varvėjimas savaime nepasako, kad būtent šaltis yra vienintelė priežastis: įtakos gali turėti ir alergija, infekcija ar kiti dirgikliai.
Kvėpuojant per burną oras aplenkia nosį, todėl nosiai tenka mažiau jo šildyti ir drėkinti. Tačiau burna ir gerklė gali greičiau išsausėti, ypač jei einu sparčiau. Kvėpuojant per nosį oras pirmiausia keliauja per nosies takus, bet tai nereiškia, kad nosis visada mažiau varvės. Pojūčiai skirtingi, ir vienas bandymas jų nepaaiškina visiems.
Kaip palyginau du pasivaikščiojimus
Pasirinkau lygų, gerai pažįstamą maršrutą be intensyvaus eismo. Abu kartus ėjau panašiu tempu ir nesistengiau specialiai pagreitėti. Kad palyginimas būtų bent kiek sąžiningesnis, pasižymėjau ne tik kvėpavimo būdą, bet ir sąlygas. Tam užteko užrašų telefone arba mažo lapelio.
- Užsirašiau pradines sąlygas. Pažymėjau lauko temperatūrą, vėją ir tai, ar prieš išeidama jaučiau slogą. Tikslaus oro matuoklio nereikia – užtenka telefono orų programėlės ir trumpo užrašo apie pojūtį.
- Pirmą kartą ėjau kvėpuodama per nosį. Stengiausi kvėpuoti ramiai, bet nebandžiau laikyti burnos užčiauptos per jėgą. Jei pritrūko oro, kvėpavau taip, kaip buvo patogu.
- Po 12 minučių užrašiau pojūčius. Atskirai įvertinau nosies sausumą, varvėjimą ir burnos ar gerklės sausumą. Naudojau paprastą skalę nuo 0 iki 3: 0 – nejaučiu, 3 – aiškiai trukdo.
- Kitą kartą tuo pačiu keliu ėjau kvėpuodama per burną. Laikiausi panašaus tempo, o po pasivaikščiojimo vėl įvertinau tuos pačius pojūčius. Jei šaltis ar vėjas buvo kitokie, tai pasižymėjau, užuot apsimetusi, kad sąlygos vienodos.
- Palyginau užrašus, o ne vieną įspūdį. Jei norėčiau patikimesnio asmeninio palyginimo, bandymą pakartočiau dar kelias panašias dienas ir keisčiau eiliškumą: vieną dieną pradėčiau nuo nosies, kitą – nuo burnos.
Ką parodė mano užrašai
Mano palyginime kvėpuojant per nosį nosis ne visada mažiau varvėjo. Vieną kartą pojūtis buvo menkas, o kitą – aiškesnis, nors maršrutas nesikeitė. Kvėpuojant per burną labiau pastebėjau sausumą burnoje ir gerklėje. Tai mano kelių pasivaikščiojimų užrašai, o ne taisyklė, pagal kurią galima spręsti apie kitų žmonių savijautą.
Didžiausias netikėtumas buvo tai, kaip lengva rezultatą priskirti kvėpavimui, nors pasikeitė ir oras. Net nedidelis vėjo sustiprėjimas gali pakeisti pojūtį. Taip pat skiriasi, ar einu sparčiai, ar ramiai, ar kalbuosi, ar prieš išeidama buvau ilgai šildomoje patalpoje. Todėl prie balų užrašiau ir trumpą pastabą apie aplinkybes.
Dar atskyriau du dalykus, kuriuos lengva suplakti: sausą nosį ir tekančią nosį. Jie nėra priešingi to paties matuoklio rodmenys. Gali būti, kad nosies viduje jaučiu sausumą, bet tuo pačiu metu iš šnervių teka vandeningos išskyros. Savo lentelėje šiuos pojūčius žymėjau atskirai, kad vienas neužgožtų kito.
Mano patarimas: palygink kvėpavimą tik patogiu tempu ir užrašyk nosies sausumą, varvėjimą bei burnos sausumą atskirai. Jei kvėpuoti per nosį sunku, neversk savęs ir pereik prie tau patogaus kvėpavimo.
Ko šis bandymas nepasako
Du pasivaikščiojimai neparodo, kad vienas kvėpavimo būdas gydo slogą ar apsaugo nuo peršalimo. Jie tik padeda pastebėti, kaip tuo metu jaučiuosi konkrečiomis sąlygomis. Jei noriu palyginimą tęsti, stengiuosi rinktis panašų maršrutą, laiką ir tempą, bet vis tiek žinau, kad orų visiškai sulyginti nepavyks.
Jei nosis užgulta, kvėpavimas per ją tampa sunkus arba atsiranda dusulys, nespaudžiu savęs laikytis bandymo plano. O jei simptomai užsitęsia, stiprėja, kartojasi be aiškios priežasties ar kelia nerimą, verta pasitarti su gydytoju. Šis mažas palyginimas nėra būdas nustatyti slogos priežastį.
Man užteko maždaug 12 minučių kiekvienam pasivaikščiojimui ir kelių minučių užrašams. Dabar per šaltesnį orą labiau stebiu ne tai, kuris būdas turėtų laimėti, o tai, kaip jaučiasi mano nosis ir gerklė tą konkrečią dieną.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kodėl šaltame ore pradeda varvėti nosis?
Šaltas ar sausas oras gali sudirginti nosies gleivinę, o nosis išskiria daugiau vandeningų išskyrų. Jei sloga užsitęsia ar atsiranda kitų nerimą keliančių simptomų, jos priežastį verta aptarti su gydytoju.
Ar kvėpuojant per nosį lauke mažiau džiūsta nosis?
Nosis sušildo ir sudrėkina įkvepiamą orą, tačiau tai negarantuoja, kad pačios nosies gleivinė nesausės ar nepradės varvėti. Pojūtį veikia ir oras, fizinis krūvis bei individualus jautrumas.
Ar per šalną geriau kvėpuoti per nosį, ar per burną?
Nėra vieno atsakymo, tinkamo visiems: kvėpavimas per nosį paruošia orą, o kvėpuojant per burną kai kuriems greičiau džiūsta burna ar gerklė. Pasivaikščiojimo metu rinkis tokį kvėpavimą, kuris tau patogus, ir neversk savęs, jei trūksta oro.
Kaip atskirti slogą nuo šalto oro sudirgintos nosies?
Vien pagal vandeningas išskyras patikimai atskirti priežasties nepavyks, nes panašiai gali pasireikšti ir kiti nosies dirgikliai. Stebėk, kada simptomai prasideda ir kiek trunka, o užsitęsusius ar stiprėjančius simptomus aptark su gydytoju.
